Pagalba

Vis daugėja žmonių, savo ar šeimos gyvenimą praturtinančių augintinio įsigijimu. Jis suteikia džiaugsmo, ramybės, šilumos, tačiau neretai tenka išgyventi mylimo augintinio netektį. Gyvūnėlio gyvenimo trukmė paprastai trumpesnė nei žmonių ir augintinio netektis kartais tampa pirmuoju susidūrimu su mirtimi apskritai. 

Netekus augintinio dažnai jų šeimininkai išgyvena tuos pačius jausmus, kaip ir netekus žmogaus. Gali užplūsti liūdesys, skausmas, kaltė, izoliacija ir vienatvė. Psichiatrė E. Kubler-Ross išskyrė penkių gedulo stadijų modelį – neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Ne visos stadijos gali eiti iš eilės, gali apsikeisti ar pasireikšti ne visos. Vaikas ar suaugęs, gali išgyventi šias stadijas, susidūręs su augintinio netektimi. Tyrimai atskleidžia, kad gedulo stadijos gali būti susiję su ryšio su augintinio stiprumu, asmeninėmis žmogaus savybėmis. JAV mokslininkai sukūrė metodiką, kuri vertina globėjo emocinio prisirišimo lygį, sielvartą po augintinio netekties. Viena žinomiausių – Augintinio netekties klausimynas (Pet Bereavement Questionnaire (PBQ) — Hunt & Padilla, 2006) buvo verčiama į kitas kalbas. Metodika, vertinanti emocinį ryšį su augintiniu, buvo sukurta prieš daugiau nei keturis dešimtmečius ir vis kuriami nauji instrumentai, kas rodo ir mokslininkų neabejingumą šia jautria tema. Jausmai, išgyvenami netekus augintinio – yra aktuali ir vis didesnio susidomėjimo sulaukianti tema, net tik gyvūnėlių mylėtojams, bet ir specialistams, mokslininkams, tyrinėtojams.

Dažnai su gyvūnėlio netektimi ypač sunku susitaikyti, jei netektis buvo netikėta, gyvūnėliui išėjus dėl nelaimingo atsitikimo. Kaltė yra labai dažnas jausmas, lydintis globėjus. Gedulą reikia išgyventi du kartus, jei su gyvūnėliu reikėjo atsisveikinti savo sprendimu. Sprendimo priėmimo našta gali dar labiau apsunkinti gedulą. Net jei tai buvo vienintelė galimybė apsaugoti mylimą augintinį nuo kančių, šeimininką kamuoja kaltės jausmas. Tai atvejis, kai jausmai gali meluoti ir kaltė neatspinti realybės, o yra stiprios meilės ir prisirišimo atspindys.

Gyvūnėlio netektis gali būti ypač skausminga, nes paprastai jis nemažai dalyvauja mūsų kasdienybėje – nuo maisto pirkimo, rūpinimosi jo sveikata, vedžiojimo iki buvimo kartu vakarais ir savaitgaliais arba visą dieną. Jis visada kartu, kaip tikras šeimos narys. Namų aplinka, lova, ant kurios miegodavo arba palangė, ant kurios laukdavo vakare grįžtančio šeimininko primena augintinį. Prisiminimai, kur buvo jo indeliai, žaislai ir kiekviena kartu praleista minutė užtvindo liūdesio ir bejėgiškumo, beprasmybės, neteisingumo jausmais. Namai ištuštėja ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Neatitikimas tarp aplinkos, kuri primena, kad gyvūnėlis čia yra ir tarp realybės, gali kelti dar didesnį skausmą ir vienatvės jausmą. Ryšys dar liko, o gyvūnėlio nebėra. Gali atsirasti nerimas dėl kitų savo augintinių ar apatija, beprasmybė, tarsi nebūtų jėgų ir noro elgtis taip, kaip iki tol.

Neretai bijodami būti nepriimti, nesuprasti, palaikyti pernelyg infantiliais ar emocionaliais, šeimininkai slepia savo išgyvenimus, laiko juos viduje. Amerikietis teologas ir tanatologas (mirties, netekties ir gedėjimo procesų tyrėjas) Kenneth J. Doka yra viena centrinių figūrų šiuolaikinėje netekties psichologijoje. 1989 m. knygoje „Disenfranchised Grief: Recognizing Hidden Sorrow“ jis apibrėžė „disenfranchised grief“ kaip gedulą, kuris nėra socialiai pripažintas, viešai išreikštas ar palaikomas. K. J. Doka kalbėjo apie netektis, kurios laikomos „per mažomis“ ar „nevertomis“ stipraus sielvarto. Kitaip tariant — tai sielvartas, kurį visuomenė nepripažįsta „leistinu“. Augintinio netektis mokslininko buvo vienas iš pavyzdžių „Atimto sielvarto“.

Augintinių netekties tyrinėtoja Michelle Crossley, žinoma dėl savo darbų apie sielvarto dėl augintinio netekties svarbą ir pasisakanti už šio sielvarto pripažinimą, teigė, kad gedintys šeimininkai nesidalina jausmais, nes nenori būti nuvertinti dėl savo gedulo. Jei žmogų slegia dar kiti rūpesčiai, gyvūnėlio netektis buvo netikėta ar prieš tai tęsėsi ilgas ir sudėtingas gydymo laikotarpis – žmogus netektį sutinka su jau labai išsekusiais emociniais resursais. Šis sielvartas gali kelti riziką atsirasti rimtoms emocinėms problemoms. Tyrimai atskleidžia, kad dažnai stipriausi išgyvenimai tęsiasi apie du mėnesius, bet gedulas gali užsitęsti ir iki keleto metų. Nėra termino, kiek šis „atimtas sielvartas“ gali trukti, tai labai individualu.

Amerikos mokslininkai ir psichologai - Jeffrey L. Packman, Christopher Wong, Cheuk Kwan Lee savo darbuose tyrinėjo įveikos stilius, dvasinius pokyčius, emocinį prisitaikymą po augintinio netekties. Rezultatai atskleidė, jog gedulas, kad ir koks sudėtingas procesas, gali būti susijęs su dvasiniu augimu. Netektis šeimininkus įkvėpė padėti kitiems, patyrusiems netektį, paskatino savanoriavimą, rūpestį kitais, sustiprėjo gyvenimo prasmės paieškos, gyvenimo tikslo siekimas, padėjo šeimos nariams sukurti stipresnį tarpusavio ryšį.

Kas gali palengvinti skausmą, išgyvenantiems augintinio netektį

Rūpestis prisiminimais. Jis gali būti įvairus. Galima sukurti nuotraukų albumą, surinkti gražiausias akimirkas, praleistas kartu. Prisiminimai tarsi pėdsakas, kurį gali išsaugoti ir branginti.

Rūpestis emociniu ryšiu ta forma, kuria jis gali būti. Dažnai gyvūnėlių globėjai turi sau kažkokį paaiškinimą, kur gyvūnėlis dabar. Kiti tik ieško atsakymo. Dar kitiems tai kelia dar didesnį sielvartą ir tuštumą. Laiškas augintiniui gali padėti jaustis ne tokiam vienišam ir šiek tiek palengvinti ypač stiprius išgyvenimus.

Pasidalinti savo jausmais su tais, kurie supranta ir gali atjausti.

Rūpintis kitais gyvūnais, savanoriauti, taip gražiai įprasminant prarasto augintinio atminimą.

Rūpintis savimi. Svarbu miegoti, valgyti – gedulas gali atimti mūsų gebėjimą rūpintis savimi.

Leisti sau gedėti ir nekaltinti savęs dėl to. Tyrimai atskleidžia, kad gedulas dėl gyvūnėlio gali tęstis kelis metus, nėra jam numatyto termino.

Prisiminti akimirkas, kai augintis buvo laimingas. Tai sukelia laimę ir mums. Mažėja kaltės, vienišumo jausmas.

Pasilikti kelis augintinio daiktus, kaip prisiminimą. Visų gyvūnėlio daiktų saugojimas gali kelti labai stiprius jausmus, nes suvokimas, kad augintinis jais nepasinaudos, gali būti labai skausmingas. Bet tai priklauso nuo žmogaus. Nepasilikti nei vieno daikto, stengiantis nustumti kuo toliau savo išgyvenimus ar juos paneigti, greičiausiai gali sugrįžti su dar didesniu emociniu skausmu.

Kiekvienas žmogus yra unikalus, kaip išgyvena gedulą. Ne visi išvardinti būdai gali tikti. Kartais pats globėjas gali rasti tai, kas padeda sušvelninti išgyvenimus ir pamatyti prasmės. Jei sielvartas ypač stiprus ir emocinė būsena sudėtinga, reikėtų nebijoti kreiptis į specialistus, psichologus arba ieškoti palaikymo ir pagalbos tarptautinėse ir „on-line“ grupėse — APLB, Facebook grupės, Zoom palaikymo grupės ir kt., kurios praktiškai veikia visame pasaulyje.

Pagalba po gyvūno netekties Lietuvoje ir pasaulyje

Jungtinės Valstijos (JAV) — platus tinklas: organizacijos, „on-line“ paramos grupės, naminių gyvūnėlių netekties konsultantai (angl. „pet-loss counsellors“) ir specializuotos mokomosios programos (pvz. Association for Pet Loss & Bereavement — APLB; taip pat Lap of Love, Pet Compassion Careline).

Jungtinė Karalystė (Anglija, Škotija, V. Britanija) — nacionalinės gyvūnų labdaros organizacijos siūlo emocinės paramos linijas ir grupes, netekusiems savo augintinių (pvz. Blue Cross Pet Loss Support, RSPCA pet bereavement toolkit; vietinės RSPCA/Blue Cross iniciatyvos).

Kanada — prieglaudos ir specializuotos emocinės paramos linijos bei palaikymo grupės teikia pagalbą netektį išgyvenantiems.

Australija — egzistuoja specializuotos organizacijos ir konsultantai (pvz. „Pets and People“, naminių gyvūnėlių netekties konsultantai (angl. pet-loss counsellors) ir emocinės paramos linijos.

Naujoji Zelandija — taip pat yra emocinės paramos linijų ir privačių specialistų/grupinių užsiėmimų.

Olandija — vietinės pažintinės/klinikinės iniciatyvos, savipagalbos kursai ir konsultantai, kurie specializuojasi naminių gyvūnų netekties srityje.

Prancūzija — egzistuoja terapeutai, grupės ir asociacijos, kurios padeda augintinių netekusiems šeimininkams. Taip pat yra „Gyvūnų netekties centro“ ( pranc. „Maison du Deuil Animalier“) iniciatyvų.

Vokietija ir kitos Europos šalys — veterinarinės paslaugos, gyvūnų labdaros organizacijos (pvz., Vokietijos gyvūnų labdaros iniciatyvos) ir įmonės, siūlančios paramą augintinių netekusiems globėjams (gyvūnų kremavimo/atminimo paslaugos bei konsultacijos).

Lietuvoje yra organizacijų, kurios padeda atsisveikinti su gyvūnėlio atminimu, teikiančių kremavimo paslaugas. Vilniuje egzistuojančios naminių gyvūnėlių kapinės šeimininkams leidžia rasti būdą, kaip palydėti savo mylimą gyvūnėlį. Tačiau nėra nei emocinės paramos linijų, nei savipagalbos grupių, nei apmokytų naminių gyvūnėlių netekties konsultantų, kas gali didinti netektį išgyvenančių sielvartą, vienišumo ir nepriėmimo jausmus. Svarbu, esant stipriam sielvartui, nepasilikti vienam. Jei neturite, kas Jus suprastų ir palaikytų sudėtingu gyvenimo laikotarpiu, galima kreiptis pagalbos pas psichologą ir nenuvertinti, kad mano gedulas „per menkas“. Jei artimieji ar pažįstami išgyvena netektį, svarbu atkreipti dėmesį. Net jei globėjas atrodo ramus, eina į darbą, bendrauja, dar nereiškia, kad emocinė būsena neperžengia emocinės sveikatos rizikos ribos ir jam nereikalinga pagalba. Jautrumas ir pagalba savo ir kitų žmonių atžvilgiu, didina vidinę stiprybę, empatiją – taip reikalingus dalykus mūsų visuomenėje.

Vis dažnėjantys tyrimai šioje srityje atskleidžia ir netektis išgyvenusių mastą, svarbą. Kuo brandesnė ir empatiškesnė visuomenė, tuo didesnė pagarba ir dėmesys skiriamas žmogaus jausmams, tuo su didesne atjauta ir pagalba žvelgia mokslas ir skirtingų sričių mokslininkai, psichologai.

Med. psichologė Giedrė Starkevičiūtė