 | | Mama
1943-1999
Ką tik paminėjome mamos 20-ąsias mirties metines. Negaliu jos paleisti. Kartais net gatvėje matau. Aplinkiniai ir specialistai nepailsdami aiškina, kad reikia paleisti, atleisti sau, kad viskas praeis. Nepavyksta. Labai jos ilgiuosi, o ypač dabar, kai byra mano paties šeima, kai jau kuris laikas lankausi pagalbos pas specialistus, tačiau kol kas mažai kas padeda. Gal šiek tiek malda. Prisimenu viską apie ją, o paskutiniai jos atodūsiai namuose kunigui suteikiant paskutinį patepimą, tebeaidi ir dabar. kartais suprantu, kad dabar jau turiu kapstytis pats, nes net artimiausieji nusisuko. O iš tiesų pats nuo jų nusisukau, nutolau, nieko man nereikia. Tai yra gili depresija, iš kurios kaip iš pelkės vienas neišlipsi. Bet kartais iš jos lipti ir nenoriu. Esu nieko prieš nugrimzti toje pelkėje amžiams. Galų gale aname pasaulyje sutiksiu mamą, tik nežinau, ką ji man pasakys. Matyt pirmiausia stipriai apkabins, bet paskui paklaus, ką gi aš padariau. Atsakymo turbūt neturėsiu...
Įdėjimo data: 2020-03-24 |
Uždegta žvakučių:
335