El. paštas: info@gedintiems.lt
 

Pagrindinis

 

Artimieji

 

Mylimi gyvūnai

 

Išgyvenimai

 

Pagalba

 
   
 
 
 

Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis      
 
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Netekau savo vyro, su kuriuo ką tik atšventėm vedybų 30-metį...nesibaigianti tuštuma, beprasmybė ir neviltis atvedė į šį puslapį. Nepatikėsite, bet skaitydama Jūsų istorijas verkiau – bet jau ne dėl savęs - dėl Jūsų, dėl tų, kurie nepaisant einančio laiko, vis taip pat smarkiai išgyvena ir vis dar laukia...Dėl tų, kurie palaidojo savo vaikus, dėl tų, kurie liko gyventi su kaltės našta...Be galo užjaučiu Jus visus. Bet staiga supratau, kad galvodama apie kitus, aš nustojau galvoti apie save, apie savo skausmą... Pirmą kartą aš su pagarba ir užuojauta pažvelgiau į savo vaikus. Jie trys visi tokie jauni, o netekę tėčio stengiasi dar ir mane palaikyti, vis kartoja tą banalią frazę iš filmų „viskas bus gerai“, nors patiems tuo sunku patikėti...Pirmą kartą įvertinau jų pastangas spręsti problemas kaip suaugusiems, nors ir ne viskas sklandžiai išeina- bet jiems dar tik virš 20 ir tai pirmoji jų netektis... Pagalvojau apie savo mamą – koks baisus smūgis jai buvo, kaip galėčiau padėti jai tą ištverti? Pagalvojau apie daugybę žmonių, kurie išgyveno šią netektį... Svarbiausia – negalvoti apie save. Nes galvodami mes gailime savęs, gailime, kad mums neteks daugiau pamatyti, patirti, pajausti...Tėvai, netekę savo vaikų, pagalvokite apie šalia esančią jų mamą ar tėtį, sesutę ar brolį - kiekvieną dieną paklauskite savęs- kaip aš galėčiau palengvinti jo dalią, mylėdamas, rūpindamasis...nes jų skausmas toks pats didelis ir tik jūs galite tai suprasti...Tie, kurie liko visai vieni ir nematote prasmės gyventi, paklauskite savęs – ar sutiktumėte, kad nebūtų to laiko Jūsų gyvenime, kai teko būti su Jums brangiu žmogumi vien dėl to, kad vėliau netektų kęsti skausmo, kai jo nebus šalia? Ar išmainytumėte kartu praleistą brangų laiką į tą tuštumą, kai jo net netektų susitikti nei pažinti? Nei vienas žmogus mums nepriklauso, net jei esame jo tėvais. Mes suteikiame tik gyvybę, o gyvenimą dovanoja tas, kas turi teisę jį ir nutraukti – anksčiau ar vėliau, bet būtinai tas atsitinka...Kartu praleistas laikas – tai ir yra didžiausia dovana Jums. Ar atsisakytumėte jos, vardan savo ramybės ateityje? Galbūt, dabar jūsų gyvenimo prasmė ir yra Jums brangaus žmogaus gyvenimas Jūsų atminty? Nes tikroji tuštuma prasideda tada, kai nieks tavęs neprisimena...

Įdėjimo data: 2016-08-25


Rašyti komentarą



Rima 2016-08-30
Ačiū už Jūsų mintis už kitą požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Prieš du mėnesius palaidojau savo vyrą su kuriuo pragyvenom 35 metus, išauginom vaikus sulaukėm anūkų. Mirtis labai skaudžiai palietė mane aš palūžau nieko nenorėjau nei matyti nei girdėti. Dažnai skaitydavau čia kitų išgyvenimus kartu verkiau ir liūdėjau. Perskaičius Jūsų išgyvenimą supratau, kad viskas tarsi skirta man kad atsimerkčiau, kad pakeisčiau savo mintis. Dabar gyvenu gerais prisiminimais apie Jį ir stengiuosi, kad visiems būtų gera su manimi. Ačiū už kitą požiūrį į viską.

V. 2016-09-23
Aciu, mieloji, uz si komentara.... Tikrai, jeigu niekada nebuciau sutikusi savo Meiles, nebuciau Jo pazinojusi...... Baisu..... o dabar turiu tokius brangius prisiminimus ♥