| |
Jau greitai bus du metai, kaip atsisveikinau su savo mama. Turbūt daugeliui pažįstama situacija, kai ilgą laiką bėgi nuo savęs, sėkmingai sau įrodinėdama kad viskas gi gerai. Bet situacija tokia, kad kartu išėjo ir ta didelė didelė dalis manęs, kuri kaip tikra juodoji skylė sugeria viską, kas galėtų gero atsitikti per šį laiką. Viskas juda pirmyn, bet nei emocinė būsena negerėja, nei kažkas keičiasi, o tik dar labiau sunkėja tiek kasdienis gyvenimas, tiek santykiai su kitais žmonėm, tiek darbas ar aplinkos keitimas nepadeda... norėčiau rasti atsakymą, kaip vėl normaliai funkcionuoti ir šypsotis, nes noriu, o ne, kad reikia... :)
Įdėjimo data: 2016-08-03 |
Rašyti komentarą
vaiduke 2016-08-04
Labai pazistamas jausmas....mano mama mire pries pusantru metu..
Laima 2016-08-05
Mamos neturiu jau 25 metai...negaliu pasakyt, kad nepalengvejo, bet skausmas vistiek yra. Pries du menesius palaidojau ir vyra, tai dabar skauda del dvieju mylimu zmoniu, ko gero taip bus iki pabaigos...
Inga 2016-08-10
Labas, mano Mama mire pries 2.5 metu, praejus 5 menesiams po jos mirties, mire ir tetis... ir tik dabar sugebejau kreiptis i pasichoterapeuta (kas is tiesu padeda). Galeciau sakyti, kad viskas bus gerai ir grazu, bet ne. Su laiku tiesiog pripranti prie tos tustumos, skausmo, kuriuos sukelia artimuju netektys. Tai niekur nedings, nepraeis, nepamirsi. Bet pagalvokite, kad jusu Mama nenoretu matyti jus liudincios, juk Mamai skaudu matyt verkianti savo vaika. Visu antra, as visada stengiuosi save itikinti, kad tevus laidoti yra lengviau, negu tevams savo vaikus (tai gali skambeti labai abejingai). Laikas nuo laiko, tiesiog pasimelskite - ypac kai pasiilgstate Mamos ir verkiate be perstojo. Gal nepatikesite, bet maldos padeda... Galu gale, mes turime priimti gyvenimo issukius ir nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebutu. Net kai jums bus labai blogai ir nematysite jokios prasmes - pagalvokite, kad jusu Mama yra visada salia ir jai skaudes jeigu jus pasiduosite. Mamos visada tikisi is vaaiku stiprybes, tad jei ne del saves, tai bent del Mamos kovokite ir nepasiduokite! Sekmes ir stiprybes Jums :)
Eva 2016-08-11
Stiprybės jums, aš pati tik prieš pusę metų palaidojau savo mamytę ir likau viena, žinau ir suprantu kaip jums skauda, laikykitės, stiprybės.
Ieva 21 2016-11-06
Aš irgi nežinau, kada tai baigsis :) kaip ir gyvenu toliau, bet jei apima nostalgija, tada verkiu iš visos sielos. Nežinau kas tai gali užpildyt ir ar isvis - gali.. Viskas rieda žemyn, mokslai, asmeniniai santykiai. Labai sunku. Geroji viso to pusė yra ta, kad aš pamačiau, kiek daug gerų žmonių mane supa. Kai labai sunku meldžiuosi ar einu į bažnyčią. Nors niekada nebuvau tikinti, kokia ironija :) čia tikrai sielą valantis skausmas. Kitiems (nepažįstamiems pvz.) iš šono aš atrodau, kaip iškritus iš kitos planetos. Sakė, kad atsiskyrus individualistė. Man sako šypsokis, eik patūūūūsint, bet aš to mažiausiai noriu. Tik dabar pajutau, kiek labai aplinka nemėgsta paniurėlių tokių kaip aš dabar :') man atrodo, kad (jei nusiimam rožinius akinius) praradus mamą skausmas neišnys, jis tiesiog pasislėps po keliais sluoksniais kažkur viduj. Ir karts nuo karto iššoks. Ir tai natūralu. Svarbiausia leisti jausmus išjausti.
|
|
|
|
