| |
Po Tėvelio mirties praėjo beveik 3 metai, tačiau skausmas kartais toks gilus, kad atrodo, jog viskas vyko vakar. Laikas lyg ir gydo, tačiau man tai nelabai galioja. Žmonės sako, kad po kurio laiko pasimiršta mirusio artimo balsas, veidas. Niekas man nepasimiršo - matau ir veidą ir balsą girdžiu taip, lyg tik vakar kalbėjomės. Nepamiršau ir nepamiršiu..dar turiu spintoje pasidėjusi maišą, kurį parsivežiau iš ligoninės po jo mirties. Ten jo asmeniniai daiktai. Net ir baltiniai su kuriais mirė. Negaliu jų išmesti, o ką daryti nežinau. Labai sunku net po tiek laiko, tai ką kalbėti apie jausmus, kai nelaimė "šviežia".
Įdėjimo data: 2016-05-20 |
Rašyti komentarą
V. 2016-05-29
Mano vyras zuvo pries dvejus metus. As taip pat laikau jo daiktus, zinau, jog kai ko tikrai negaliu ismest, ir, atrodo, taip bus visada. Mes patys jauciam, ko mums reikia, kas mus palaiko, paguodzia, nes jeigu ismestumem, tai, ko gero, atsivertu baisi bedugne, neviltis.... Man taip atrodo. Turime elgtis taip, kaip mums sako sirdis, ne kitaip. Zmones sako: palik ji ilsetis ramybeje... Bet as NEGALIU, man jo reikia, nezmoniskai truksta, as jo labai ilgiuosi ir kalbuosi su juo, ir meldziuosi. Tik to nepatyre gali kalbet, jog REIKIA juos palikti ramybeje. Juk jiems taip pat rupi brangus zmones, kurie liko cia, Zemeje.... ir jie gali mums padeti....Reikia melstis.
|
|
|
|
