Mano senučiukas Simukas, kad ir nematantis negirdintis pas mane papuolė, bet viską jausdamas. Tik antra diena kai jo netekau, bet vis laukiu pravėrus duris, kad jis mane pasitiks ir lėtais žingsneliais pėdinsime į lauką, kaip aplaižys iš laimės ir dėkingumo paėmus ant rankų. Trūksta ir trūks jo labai, labai... mano širdies dalelytės .
Uždegta žvakučių:
1092