| |
Gruodžio 31 d. mirė mano draugas. Tai įvyko taip staiga, taip netikėtai... Tai įvyko prie manęs. Ne, aš kažkuria prasme laiminga, kad tai įvyko prie manęs, t. y. tik mudu gerai žinojom, ką mes vienas kitam reiškėm... Ir dar tie žodžiai, pasakyti anądien... Man beprotiškai jo trūksta... Aš kasdien su juo kalbu. Uostau jo kvepalus. Skaitau jo laišką. O vakarais jis man sako "labanakt, mano meile"... Tą žinutę jis man parašė prieš metus, o dabar ji man priminimas mano telefone... Tik dabar realiai suvokiau, koks jis man brangus. Kaip aš jo ilgiuosi. Man trūksta jo. Taip kasdien. Man skauda. Kaip tą išgyventi? Tik antras mėnuo eina, kai jo nėra. O man taip ilgu. Vilku staugčiau, rodos.
Įdėjimo data: 2016-02-11 |
Rašyti komentarą
Rima 2016-03-20
vis ilgiuosi Jo... mano Žmogaus... trūksta Tavo juokelių... Pameni, kai į darbą man atvežei braškių? Šviežių tokių...skanių... Man trūksta tavęs. Labai labai. Nors ir pamenu tik pačius geriausius epizodus (kitokių, rodos, ir nebuvo. nebent jie tokie dabar nereikšmingi... tikrai, išlieka tik kas tikra, vertinga...). Myliu Tave, mano Broniau
|
|
|
|
