| |
Sveiki, 2015.12.12 mire mano sunus (19m.)! Turiu dar du sunelius 14 ir 3 m. 10savaiciu reanimacijoj ir viskas! Vyresniuju sunu susilaukem su pirmu vyru, mazojo su antru! Didziausias sielvartas, nors net nezinau kaip apibudint jausma! Nebutis cia zemeje. Einu, judu rupinuosi kitais vaikais is inercijos, bet buna dienu, kad negaliu nei ranku, nei koju rodos pakelt ar pajudint! Antras vyras mano skausmo niekaip nesupranta, jauciuos labai apleista! Norisi tiesiog isnykti! Nebesuprantu kam dirbti, kam tie didziuliai namai, masinos, nieko nenoriu, tik va suprantu, kad turiu dar du sūnelius, tai vienintelis dalykas kuris ryte stato mane ant koju!
Įdėjimo data: 2016-01-18 |
Rašyti komentarą
laukianti spalvu 2016-01-19
Neišnykite, paieškokite jėgų išlaukti, išlaukti kol bent kažkokios spalvos atsiras. Tikiu, kad kažkada atsiras, nes ir pati jų laukiu po mamos sprendimo išeiti. Jau kuris laikas gyvenu kaip robotukas - namai, darbas, namai, žmonės, kurie apsimeta kad nemato ašarų, kuriems gėda kalbinti apie savižudybę, kurie taip bijo ką nors pasakyti ne taip, kad renkasi tylėti, taip palengvindami dalią sau, bet ne man, nors pagalbos reikia man, o ne jiems. Taip gaunu dar ir pareigą suprasti aplinkinius, nes jiems gi sunku pakęsti mano liūdesį, toleruoti nuotaikų kaitą, jei laukia senosios manęs - linksmos, juos motyvuojančios, juos išklausiančios, ir jiems jau atrodo kad aš per ilgai užtrukau, jau turėčiau susiimti ir duoti tai, prie ko jie pripratę. Gal ir jūsų vyras jaučiasi panašiai - taip bijo, tai nežino ką ir kaip sakyti, kad renkasi laikytis nuošaliau, arba neigti, sumenkinti skausmą. Vis galvoju, kas dėjosi mamos mintyse paskutines minutes, kodėl ji nepagalvojo apie vaikus, kuriems sukūrė lemtį gyventi su sielvartu, neišsakytais žodžiais 'myliu', kalte, ir taip visą likusį gyvenimą... Pats blogiausias palikimas.
p.s. aš taip pat po nelaimės nebesuprantu, kad tie namai ir mašinos, ir karjeros, jei nemirktelėjus visa tai atiduočiau už minutę su mama... siunčiu šiltą apkabinimą! Rūpinkitės savimi!
Vis dar laukiu 2016-01-19
Nesvarbu, ar tą vienintelį vaiką turime, ar daugiau, skausmas begalinis ir nemažėjantis. Dukros neturiu jau 2 metus, o ilgesys nepraeina. Liko sūnus - jam taip pat sunku, juk su sese gerai sutarė, o dabar likom dviese. Aplinkiniai manęs taip pat nesupranta, mano, kad jau apsipratau (kaip galima???), tai ir nerodau savo gėlos, namuose paverkiu, prie kapelio. Ir taip jau 2 metai diena iš dienos.
Lina 2016-01-19
Aciu, labai uz jusu pasidalintus isgyvenimus, jusu isgyvenimai analogiski kaip mano, niekas nesupranta, daug kas sako: atsipalaiduok (tuomet as pradedu jausti pykti tokiems asmenims ir sakyciau su neapykanta). Ir tada suprantu, man geriau vienai! Aisku yra ir suprantanciu, kaip mano sese, mama (bet jos ne Lietuvoj) taigi sunkoka su jomis apsikabint kada to norisi! Kadangi mano sunus sirgo genetine liga (bet buvo vaiksciojantis, protaujantis normaliai, baige bendra mokykla) daznai isgirstu pasysakymu: juk zinojai jog jie ilgai negyvena!!!? As negaliu patiket zmoniu nejautrumu, juk mes liudim kai tevai mirsta, nors zinom, kad visi mirsim! ????
Lina 2016-01-23
Labas vakaras, tiek daug mincių galvoje, nežinau nuo ko pradėti. Jūsų skausmą gali suprasti tik tas žmogus, kuris tai išgyveno, tik jis supras kaip jūs jaučiatės. Vaiko netekimas nubraukia visus jūsų nugyventus metus, pasiekimus, turtus, viską...vieen tik tuštuma, tu kiekvieną naktį prabundi ir klausaisi ar tavo vyras, sūnus dar kvėpuoja, būna naktų, kai prabudęs nori lėkti ir kaukti, nes nebegali užlaikyti savyje skausmo, nebegali...Paslėpi jį, nes dar yra vaikai, turi jiems padėti kęsti skausmą. Tik visa šeima kartu tai pakelsite,kartu. Turite pasirinkti žmogų su kuriuo galite apie tai kalbėti ir kalbėtis, kalbėtis, truputį padeda. O Kiti tegul patyli, guodimas bevertis, ką jie gali paguosti. Tie žmonių žvilgsniai, atrodo pažiūrės į tavo akis ir supras tavo skausmą. Vaikas visada bus mintyse, kiekviename žingsnyje, kiekvienoje akimirkoje, kiekvienoje šventėje, tik gaila ne sapnuose.
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2016-01-27
Nesenai sapnavau savo sūnų, jam buvo taip pat 19 m., sapne jis taip ramiai miegojo, aš atsiguliau šalia jo apkabinau, ir jaučiausi tokia laiminga, kad galėjau jį apkabinti nors sapne. Dar ir dabar jaučiuosi tartum buvom susitikę ir tikiu, kad dar susitiksim nors sapne.
Vilte 2016-01-31
Noriu parasyti, butent Jums "laukianti spalvu". Mano dukrele taip pat man paliko tokia lemti, kaip Jums mama, sielvarta, visam likusiam mano gyvenimui. As ant jos nepykstu, tik labai gailiu, labai, pagailekit ir Jus savo mamos. Jeigu ji taip pasielge, tai jai buvo labai sunku, kazkas tokio, ko visi negalim suprasti. Dabar, kai daznai is sielvarto ir nevilties, buna taip tuscia ir beprasmiska viskas, as galvoju matyt taip ji jautesi, tik dar baisiau, kad jauna budama pasirinko toki sprendima. Taip manau buvo ir Jusu mamai. As kazkur skaiciau, kad nusizudo, nei stiprus, nei silpni zmones, nusizudo tie kurie nemato kitos iseities. AS mama, tad man spalvos jau niekada nenusvis, o jums jos nusvis, tikrai ,,tik turit islaukti, neziurint i nieka, tiek islaukti kiek Jums reikes. ne kitiems. Dabar as suprantu, kad anksciau ir as taip galvojau ir elgiausi, kaip kiti dabar su manim ir Jumis, nes niekad negalejau isivaizduoti to ka dabar jauciu, niekas to negali suprasti kol nepatiria. Linkiu Jums stiprybes. D
Vis dar laukiu 2016-02-01
Ir mano dukrytė mane taip pat paliko. Ir aš nepykstu, o jos gailiuosi, gailiuosi visko, ko ji nebeturės, nematys ir nepatirs. Iš vakaro dar pažadėjo paskambinti ryte, naujienas papasakoti, tai laukiu skambučio, nesulaukiu. Pro langą pažiūriu -gal pareina. Laiptinėje ilgai žingsnių klausiausi. Išgyventi vaiko mirtį galima, bet gyventi tikrą gyvenimą ne. Mūsų artimieji, kurie paliko mus savo valia, tikrai nenorėjo mūsų skaudinti.
d 2016-02-02
Labai jus užjaučiu. Stiprybės.
Motina,netekusi sūnaus 2016-04-14
Gruodzio 30 d palaidojau savo 20 meti sūnų. Mirtis buvo staigi ir netiketa. Viskas, per akimirksni, apsiverte.... Gyvenimas neteko prasmes..... Aptemo protas..... Tada norejau tik mirti kartu su juo. Tai buvo mano jauniausias vaikelis, kuri negailestinga mirtis isplese is mano gyvenimo... Eina ketvirtas menuo..... Gyvenu prisiminimais .... Skauda nezmoniskai... Yra dvi dukros suaugusios, kurios susikure savo gyvenimus, yra anukele. Gyvenu del ju. Privalau gyventi, kad ir kaip skauda. Zinau, kad skaudes visa likusi gyvenima..... Sunaus netektis pakeite mane kaip zmogu. Esu kita. Pakeiciau isvaizda, pasikeite poziuris i gyvenimo vertybes. Prasau Dievulio stiprybes. Sapnuose sutinku savo sunu....visuomet grazu ir su sypsena... Apsikabinu, prisiglaudziu ir kaskart klausiu: o kur,suneli,taip ilgai buvai...". Stiprybes ir tik stiprybes galiu palinketi, nes susitaikyti, vargu, ar pavyks....Nemanau, kad tai bus imanoma. Vaikas motinai yra VISAS gyvenimas. Motina atiduotu savo gyvybe uz vaika, kad tik jis gyventu. Neteisinga ir ziauru laidoti savo vaikus.
|
|
|
|
