| |
Laukimas...nuo vyro mirties praėjo 3 savaitės, o as vis dar laukiu...skambučio į duris, jo žingsnių namuose, mašinos variklio garso, kai grižta iš darbo...atrodo atsidarys durys ir jis įžengs lyg niekur nieko...ir vėl viskas bus gerai. Ir tik retom akimirkom, nakti, kai nemiga neleidžia sumerkti akių nei minutei, suprantu, kad tai jau pabaiga...Kad paskutinis prisilietimas prie mano žmogaus buvo, kai glosčiau jį prieš palydint į paskutinę kelionę. Galvoje vis persukinėju ta rytą, kai sužinojau, kad tapau našlė...kaip laukiau jo prie lango...ir nebesulaukiau...Sako, kuo tolia, tuo lengviau...nei velnio, atrodo tik dabar pradedu iš tikro gedėti, tik dabar ateina tas pats didžiausias skausmas, kai žinau, kad likau viena. Kiekviena vakarą maldauju, kad bent susapnuočiau Jį...bet jis nenori pasirodyti...ir tai mane dar labiau žudo, kad bent žinočiau ar jam gerai ten...Netikiu, kad laikas gydo žaizdas ir netektis...tik tas skausmas, matyt, tampa kitoks...ir gyvenimas pasidalina į iki... ir po...
Įdėjimo data: 2015-11-23 |
Rašyti komentarą
Irena 2015-11-23
Labai jus suprantu, stiprybės ir tik stiprybės. Šiandien lygiai 3 mėnesiai kai netekau savo sūnaus jam buvo tik 31 metai. Niekaip negaliu su tuo susitaikyti, atrodo kad tai baisus sapnas iš kurio negaliu pabusti. Aš taip pat niekada nesapnuoju. Kuo toliau tuo didesnis ilgesys. Stiprybės mums visiems.
V. 2015-11-23
Trys savaitės - dar taip mažai laiko.... Laukit jo, kalbėkitės su juo, įsirėminkit jo nuotraukas... Aš taip dariau.... Po mano vyro išėjimo tą dieną, kai mes pavalgėme pietus ir Jis išskubėjo, sakė, anksčiau nuvažiuosiu, tai anksčiau grįšiu, nieko nedaryk, aš grįšiu ir viską sutvarkysiu.... - praėjo 18 mėnesių.... Tą vakarą Jis negrįžo, aš sulaukiau skambučio, bet skambino ne Jis.... Ir tada sužinojau.... Negaliu to prisiminti be ašarų.... Taigi, visa tai tęsis labai ilgai, aš nežinau kiek, man atrodo, - jau visą likusį gyvenimą, ypač kad tai buvo Tikra Meilė, kurios taip ilgai laukiau..... Belieka Jums palinkėti - būkit stipri, kalbėkitės su juo, rašykite Jam... Tikriausiai jis ateis į Jūsų sapną, kai mažiausiai to tikėsitės.... Apkabinu...
agnė 2015-11-23
Negaliu matyti nuotraukų su juo...visi jo daiktai paslėpti giliai spintose, nes vos tik pamatau, ką nors, kas priklausė jam..įsikimbu ir nenoriu paleist...uodžiu jo kvapą iš rūbų, nors tas kvapas vis mažiau ir mažiau jaučiasi...ir verkiu..verkiu...verkiu. Kaltinu save, tada kaltinu jį, kam mane paliko..tada vėl save, o kas jei...ir sukasi užburtas ratas. Taip, praėjo tik 3 savaitės...bet per šermenis, bent galėjau jį paglostyt, prie jo prisiliest, žiūrėt į jį...ilgai ilgai...o dabar...taip baisu, kad tuoj nebeprisiminsiu jo prisilietimų, kad iš atminties išsitrins jo balsas...ir tai taip baisu, kad norisi kaukt iš nevilties..
V. 2015-11-24
Neskubinkit savęs, laikykit jo daiktus, darykit taip, kaip Jums liepia širdis šiuo metu... Neklausykit, ką sako kiti. Tik Jūs pati jaučiat, kaip Jums elgtis. Neužmiršite jo balso, dar labai labai ilgai, ir veido bruožų, ir apkabinimų, dar labai labai ilgai...Nebijokit ir nekaltinkit nei savęs, nei jo.... Jo buvo toks likimas, jis nieko negalėjo padaryt... Melskitės už jį, uždekit žvakutes. Žinokit, jog jis Jus mato... ir yra šalia, nematomas, bet visada yra šalia ...ir bus. Tai suteiks Jums jėgų...
agnė 2015-11-24
Ačiū už paguodos žodžius...tik netektį patyrę žmonės supranta ką aš išgyvenu...visi kiti tiesiog aiškina, kad turėčiau gyventi toliau...mokina, kad turėčiau būti stipri ir žiūrėti į priekį...ką jie supranta...tik džiaugiasi, kad ne jiems tokia dalia teko ir glaudžia savus prie širdies...o aš nebeturiu ką priglaust....
V. 2015-11-24
Patikėkit, ir aš taip pat jaučiuosi... Déjà, taip jau būna, kad mus supa laimingi žmonės, šalia savęs mes nematome tokių pat tragedijų, kančių kaip mūsų, - matyt, taip jau yra visiems. Man irgi. Todėl ir sukurtas šis puslapis, skirtas mums, netekusiems savo mylimiausių žmonių, kenčiančių ir suprantančių kito kančią... Tik mes ir galim vienas kitą paguosti, nes kiti to nesupras... Stiprybės Jums, Agne, stenkitės galvoti apie jį, manau, kad galėsit žiūrėti jūsų bendras nuotraukas, prisiminti, išsiverkti ir galiausiai nusišypsoti... Jis džiaugsis, jis nori, kad Jums sektųsi, kad tęstumėte judviejų abiejų planus, įgyvendintumėte svajones.... Jis pasirodys ir Jūsų sapnuose, tikrai. Man pirmąkart pasirodė po 8 mėnesių... Aš irgi laukiu, taip noriu Jį pamatyti... Ir žinau, kad dabar jau privalau viską daryti viena, bet žinau, kad Jis visuomet šalia manęs... Aš prisimenu, ir tai man suteikia jėgų.
agnė 2015-11-26
Tas netekties skausmas toks geliantis, toks gniuždantis, toks negailestingas...stipriai apkabinu visus netekusius dalelės savo širdies...
Našlė 2015-11-29
Koks pažįstamas jausmas...tik laikas kitas ... man nuo tos dienos praėjo 10 mėnesių. Suprantu Jūsų būseną, labai taikliai parašėte paskutinį sakinį. Paguosti nemoku, bet gerai Jus suprantu..Stiprybės Jums.
am 2016-02-10
mano gyvenimas sustojo lapkricio 16 d., miela Agne, ar galetume pabendrauti per kur kitur, kad ir per fb. Man atrodo tik toks toki geriausiai ir supranta...
agnė 2016-02-11
am, parasykit sio puslapio kurejams, jie turi mano el. pasto adresa...cia viesai neleidzia paskelbti, jokiu asmeniniu duomenu.
Dalia 2016-11-26
Labai sunku, kai netenki mylimų ir mums brangių žmonių. Jau greitai bus metai, kai likau viena, palaidojau savo vyrą. Dabar skaitau jūsų žodžius ir byra ašaros. Kiek daug sudužusių širdžių, kiek daug skausmo. Sako laikas gydo žaizdas, bet jau gruodžio 13 d. bus metines po vyro mirties, bet skausmas visai nemažėja. Užuojauta jums ..laikykitės, nors labai sunku. Po vyro mirties aš pasikviečiau kuniga i namus, jis viska pašventino, liepe deginti žvakute prie jo nuotraukos ir pasakė ...Mes esame šioj žemėj tik svečiai ..visi tenai nueisime ir vel susitiksime. Tai kažkaip tie žodžiai mane labai apramino. Stiprybės Jums. Nors labai sunku ,bet reikia gyventi toliau. Mano sūnus gyvena Australijoj ir net nespejo grįžti ant tėvo mirties. Mes jam viska filmavome ir siunteme. O dukra nors jau 25 m., bet vos ne kasdien sapnuoja savo tete ir sapne jie pasikalba. Ruošiamės dabar metinėms ir vel viskas atgyja, vel širdis pilna skausmo. O taip jis norejo gyventi, bet deja...50 metų turedamas turejo išeiti...Sunku susitaikyti mums visiems...Todėl ir jus labai suprantu, kaip jums skauda...Tvirtybės Jums.
|
|
|
|
