 | | Mamytė ir mano dukrytė
1960-2014
Rašau atsiprašymo laišką Tau Mamyte ir Tau dukryte.
Mama brangiausias mano žmogau. Labai noriu tavęs atsiprašyti už bemieges naktis, už nuolatinį rūpestį, kai buvau maža ir kai jau sukūriau šeimą. Už supratimą, už patarimus, už švelnų glostimą tavo rankos. Atsiprašau, kad neišdrįsau garsiai su tavimi atsisveikinti, nors ir žinojau, kad matau tave paskutinį kartą. Būtent, kad neatsisveikinau, ,,griaužiuosi"... Vis dar tikėjau, kad dar ne, dar ne laikas, bet tu tiek stipriai kovojai su mirtimi, nes laukei mano trečios dukrytės gimimo. Ir kas galėjo numatyti, kad tik man pagimdžius, tu užmerksi akis ir daugiau niekada tavęs nepamatysiu. Mama, tu kovotoja, tu kovojai visą gyvenimą už mane, už šeimą, ir su mirtim. Tu, net po mirties mane saugai.Tu net saugojai, kad tavęs negalėčiau palydėt į amžiną tavo poilsio vietą. Mama, myliu tave, negaliu tavęs paleisti, vis dar negaliu. Žinau esu egoistė, nes nepaleidžiu tavęs, bet man dar sunku, nes taip beprotiškai tavęs trūksta. Sakoma laikas gydo žaizdas. Taip gydo, bet kai tu išėjai, širdis kraujuoja, siela sužeista. Aš dar žaizdą gydau. Tikiuosi, kad tau ten, kur tu esi, tu nebejauti aronijos ir esi galų gale laisva. Myliu tave ir atsiprašau, jei gali atleisk.
Dukryte, Dievo siųstas angelėli, neteko tau įkvėpti pasaulio oro grukšnio. Dievas tave pasiėmė, beveik prieš tavo gimimą. Lėlyte mano, angelėli, vis dar tave prisimenu, tavo gimimą, kai laikiau tave ant rankų, o tu miegojai, taip saldžiai saldžiai, atleisk, kad nesuspėjau laiku. Jau praėjo trys metai, bet negaliu tavęs pamiršti, lelyte...
Mano mielosios mergytės liūdžiu, atsimenu ir atsiminsiu. Viliuosi, jūs esate kartu ir šypsotės mums, saugote mus...
Įdėjimo data: 2015-11-23 |
Uždegta žvakučių:
924