| |
Praėjo dešimt metų, bet vis prisimenu. Vis širdis nenori paleist ir vis laukia, kol viskas pasikeis, nors keistis niekas nebegali. Kai buvau 6 metukų iš mano gyvenimo dingo mama. O dingo tikrai ne todėl, kad to norėjo.. Ją nužudė žmogus, kuris jai visą gyvenimą visko pavydėjo. Mano mama visada buvo nuostabus žmogus. Visiems stengėsi padėt, tikėjosi, kad visi aplinkui geri ir malonūs, tačiau klydo.. Septynis mėnesius mamytė rūpinosi tėčiu, kuris sirgo vėžiu. Buvau vaikas, nesupratau, kad tėčio nuplikusi galva ir sumenkęs kūnas reiškia tokią baisią ligą. Net ligoninės kvapas man nepadėjo to suprasti. Mamytė mirė nelauktai. Kai niekas to nesitikėjo, o juk visi sakė, kad ji taip žavi noru gyventi. O aš neverkiau. Nesupratau, kad mano akys jos niekada nepamatys, kad mano ausys daugiau niekad neišgirs jos balso. Po jos mirties praėjo mėnesis ir dvi savaitės. Tada sužinojom, kad mirė ir tėtis. Kentėdamas nuo klastingos, baisios ligos. Prisimenu, tik, kai laikiau jį už rankos, gulintį karste, ir prašiau nepalikt. Deja. Dabar praėjo 10 metų. Pirmus 4 metus sapnavau tėtį, kad jis gyvena priešais name, o mamos laukdavau per kiekvieną mamyčių šventę, tačiau taip ir nesulaukiau. Vėliau keturis metus kaltinau save, kad neatsiradau laiku ir vietoje arba, kad nebuvau pakankamo amžiaus, jog paimtų mano kaulų čiulpus. Dabar nebežinau koks etapas. Žinau, kad dabar labiau nei anksčiau apie tai galvoju, laukiu jų sapnuose, noriu išgirst jų balsus. Nors dažnai juos pamirštu. Atrodo, kad jų niekad nebuvo, kad jie man nepažįstami, bet tereikia kelių valandų, kad skausmas vėl plėšytų krūtinę. Mane ir sesę užaugino mamos sesė ir mama. Manau, kad šeimoje mamos netektis buvo visiems daug didesnė nelaimė nei man. Bet jie jau susitaikė, dabar jaučiu, kad ir aš noriu, bet negaliu. Neturiu tokių draugių, kurios suprastų šitą skausmą pjaunantį sielą ir širdį todėl išsipasakoju čia, manau, kad žmonių suprantančių turėtų būti. O jeigu tam pasaulyje yra internetas tai Mama, tėti aš gyvenu už jus ir jus be proto myliu.
Įdėjimo data: 2015-08-11 |
Rašyti komentarą
vaiduke 2015-08-13
Labai tave uzjauciu, nors vargu ar mano uzuojauta pades...as irgi nebeturiu savo mamytes, ir nemanau, kad skausmas sumazes nors ir po 100 metu... esu tikra kad tavo teveliai labai tavimi didziuojasi.
Viltė 2015-08-14
Perskaičiusi net nežinojau ką ir beparašyti jums. Kaip suprantu jums dabar 16 metų, esate labai jauna, o skaudžios gyvenimo patirties begaliniai daug. Apkabinu jus savo širdyje ir noriu pasakyti, kad jūsų tėveliai yra, yra tik kitoje kelio pusėje..., jūs galite su jais kalbėti, jūs galite jiems pasakoti savo skausmus, nerimus ir džiaugsmus, visiškai nebūtina susitaikyti su išėjusiųjų netektimi, ir ar galime susitaikyti..., galvoju, kad mes galime tik iš lėto mokintis gyventi be jų, mes galime mokintis gyventi su jais mūsų širdyse, juk jūs todėl ir negalite susitaikyti, nes jie yra jūsų mintyse ir širdyje, ir tai nuostabu, nebijokit šio ilgesio ir šio jausmo, priimkite jį su meile ir atvira širdimi ir žinokite, kad jūs tikrai dėl nieko nekalta, jūs negalite būti kalta. Netekus mūsų mylimų žmonių mus visus aplanko mintis - gal aš ne viską padariau, gal reikėjo kitaip pasakyti, padaryti...., bet jūs juk buvote tik maža mergytė..., gal tas kaltės jausmas ir skatina mus galvoti, ką aš galiu padaryti dėl išėjusiujų ir esančių greta manęs... Tėvelius jūs galite palydėti malda, jei neturite maldynėlio galėčiau jums atsiųsti, jei tik norėtumėt, o dėl esančių šalia jūs turite visą gyvenimą ir neabejoju, kad turėdama tokią jautrią širdį padarysite labai daug gero.
Susirasti jaunų žmonių su kuriais galėtumėte kalbėti apie savo skausmą tikriausiai sudėtinga, nes tokios patirties kaip jūs turi nedaugelis jaunų žmonių, bet gal jūs galėtumėte pasikalbėti su vienuole ar kunigu, galvoju, kad jie tikrai jus suprastų, išklausytų, patartų ir paguostų, gal pabandykite, tik nebijokite kreiptis, jie tikrai laukia jūsų.... Jūsų paskutinis sakinys "Mama, tėti aš gyvenu už jus ir jus be proto myliu" yra tokios brandžios asmenybės, kad jie tikrai didžiuojasi jumis.
Įkeliu Šv. Augustino žodžius, gal šie Šventojo žodžiai jus kažkiek sustiprins, o aš pasimelsiu šiandiena už jus ir jūsų tėvelius.
Aš tik perejau i kitą kelio pusę....
Aš esu aš. Jūs esate jūs.
Aš vis tebesu tuo, kuo jums tebuvau, vadinkite mane tuo pačiu vardu,
Kaip anksčiau.
Kalbėkite su manim taip,
Kaip anksčiau kalbėdavote.
Nebūkite tokie iškilmingi ir liūdni....
Šypsokitės
Galvokite apie mane,
Melskitės už mane.
Gyvenimas yra toks....
Kodėl aš turėčiau išnykti
Iš jūsu minčių?
Jei aš tik išnykau iš jūsu akių!!!!
Aš tik kitoje kelio pusėje....
(Šv. Augustinas)
K.Ri 2015-08-15
Be proto ačiū abiems, ypač jums Vilte. Dabar suprantu kokio atsakymo laukiau ir jo sulaukiau.. dar kartą dėkoju..
Dalia 2015-09-26
Patikėk,Tu gali daug daugiau nei įsivaizduoji. Viskas, ką rašai, yra pažįstama, skausmas po tam tikro laiko, sapnai. Viskas pas mane tas pats..nors ir esu gerokai už Tave vyresnė ir gyvenimo situacija kitokia. Patikėk - praeis. Skausmas grįš, kaip ir man, vis ateina, vis grįžta, bet nepamiršk - mes su Jais galime bendrauti. Mano TĖTIS mane saugo ir tikrai žinau, kad padeda, nes situacija po Jo mirties pagerėjo, todėl nė kiek neabejok, kad Tavo Tėvai Taves saugo. Pasimelsk, kartas nuo karto, bet žinok, kad mes ir tie, kurie gyvena TEN, esame kartu, tik tiek, kad nematome Jų. (Bet patikėk, jie mus mato).
|
|
|
|
