| |
Prieš kelias dienas netekau tėvelio... per didelius vargus kol įėjau pas jį į butą, radau jį jau išėjusį... sunku... siaubingai sunku... Vaizdas pamatytas tą dieną stovi akyse... miegot sunku, širdy sunku... mintys sukasi apie tai, kad kodėl aš jam nepaskambinau anksčiau, kodėl neužėjau, gal būčiau jam padėjus, išgelbėjus... širdį graužia abejonių, klausimų ir skausmo kirminas... nežinau kaip susitaikyti, kad jo nebėra ir niekada nebeišgirsiu jo balso, kad niekada kartu nebegersime kavos, kad niekada nebus kas mane išklauso ir neteisia... niekada...????
Įdėjimo data: 2015-06-23 |
Rašyti komentarą
Ice tea 2015-06-23
Kaip aš Jus suprantu...Netekau savo nuostabaus Tėvo gegužės 17d. Po mėnesio šiuo metu man itin sunku, baigiu palūžti, bet stengiuosi gyventi toliau.
Jis sirgo, bet nenustoju kaltint medikų aplaidumo, savęs...Gal jau nebereik to daryti, toks likimas. Jums didžiulė užuojauta, nebegraužkit savęs. Aš irgi bandau nustoti tai daryti dėl savo situacijos. Labai Tėvo trūksta, žvėriškai skauda, bet kitaip nebebus. Liko nuostabūs prisiminimai ir kiti mylimi artimieji, dėl kurių gyvenu ir stengiuosi judėt į priekį.
Tesaugo mus Dievas...
vaiduke 2015-06-24
O as netekau savo mylimos mamytes, kuri irgi sirgo, bet jeigu gydytojai butu buve atidesni, jeigu butu laiku ateje vaistai (kurie velavo del biurokratijos ir popierizmo) ji dar butu pagyvenusi...as jos taip pasiilgau, ji mano geriausia drauge, patareja ir uztareja. Niekas jos negali pakeisti...
|
|
|
|
