Mano išgyvenimai ko gero pasirodys keisti...gal ir nesuprantami...nes kartais man ir pačiai jie atrodo sunkiai suvaldomi...
Tą žinią ko gero jaučiau dar iki jai įvykstant...tiksliai artimiesiems ją net buvau pasakiusi... Man sunku paaiškinti mirties nuojautas, bet tiesiog kartais ŽINAU, kad tai įvyks...(pasitvirtino jau ne kartą)... Balandžio 26 d. – mano gimimo diena, ta diena mane su mano Močiute susiejo amžiams, ko gero iki paskutinės mano gyvenimo dienos. Tą dieną Jos netekau, bet tuo pačiu ir atradau sau pateisinimą ir priežastį tikėti, kad dabar turėsiu rūpestį, globą, Angelą-Sargą Danguje. Ji visuomet saugos mane. Gal tai tik pačios netekties ignoravimas, bet man taip galvoti tiesiog lengviau?...
Paskutines Jos gyvenimo savaites daug ir ilgai kalbėdavausi su Ja mintimis (gyvenu kitame mieste), o paskutinę, būtent balandžio 26 d. rytą meldžiausi ir mintimis prašiau: “Būk gera, nesikankink, eik Namo. Eik namo, pas savo mamelę. Ten Tau bus geriau ir ramiau.“ Kartojau ne kartą, ir tikriausiai ji mane išgirdo...
Iki tos dienos mirtis ko gero mane pratino prie netekties... išverkiau savo skausmą, ištylėjau vidumi...
Ko gero nėra nieko baisiau (galiu tik įsivaizduoti), kai negali pilna krūtine įkvėpti ir nuolat jausti širdies skausmą... Su kiekviena diena Jai tai daryti buvo vis sunkiau ir sunkiau... Gęso kaip žvakė... Lėtai, gražiai, šviesiai...
Žinojau, visą situaciją, Jos ligą, ir kad kiekviena diena už gyvenimą - buvo kova ir iki paskutinio atodūsio Ji tikėjo, kad pasveiks, turėjo daug nepabaigtų darbų...ir daug meilės mums visiems.
...gedulo namuose žiūrėjau į Ją, atrodė lyg miegotų...graži graži, rami, spinduliuojanti šviesa...tačiau mirusio kūno priimti negaliu. Tiesiog negaliu. O gal nenoriu...
Tėvų namuose, Jos kambarėlis man savas. Esu bailė – visuomet bijojau mirties, bet per tas savaites ko gero suaugau labiau nei bet kada ir išmokau, jei ne priimti mirtį, tai ją prisijaukinti... Mintys apie mirtį man sukeldavo isteriją ir beprotišką baimę...Dabar jau nebe.
Galvojau, kad bus dar sunkiau, bijosiu likti tėvų namuose... Tą dieną, kai netekau močiutės nuėjau į kambarėlį ir staigiu judesiu atitraukiau užuolaidas, nenorėjau tamsos, norėjau daug šviesos... Nenešiau gėlių – dovanojau žvakes, norėjau nušviesti jos sielai kelią į Amžinybę žvakelėmis...
Mano širdis tarsi šaukė – daugiau šviesos, daugiau šviesos... Nenoriu įstrigti gedule, mano Močiutė to nebūtų norėjusi... Ji beprotiškai mylėjo gyvenimą, o Jos gyvenimas nors buvo beprotiškai sunkus, bet visada gražus. Niekada ir niekuo ji nesiskundė, tokio šviesaus požiūrio į gyvenimą palinkėčiau daugeliui iš mūsų.
Kelios dienos po laidotuvių – tvarkiau Močiutės daiktus... nemoku apsakyti to jausmo – jaučiau Ją šalia, per Jos daiktus, bet man nebuvo nei graudu, nei sunku... gal keista, bet ramu ramu ...tarsi žinočiau, jog Ji šalia... Man visuomet sakydavo: „Kai Tu ką nors sutvarkai, aš paskui nieko nerandu“... Ir juokdavosi... Taip būdavo vaikystėj, kuri prabėgo Močiutės namuose.
Mano pirmieji namai tik gimus – buvo Jos namai. Be galo skaudu buvo, kai teko juos parduoti. Tarsi būčiau netekusi dalies savęs, savo vaikystės... Laidotuvių dieną nuvažiavau iki savo vaikystės namų, bet tai nebuvo tie namai, kuriuose aš augau...svetimi, su iškirstais medžiais, užželdintais žole bijūnų darželiais... Su močiutės išėjimu, mano gyvenime taip pat kažkas pasikeitė...dar neradau tikslaus atsakymo kas, bet pasikeitė...
Mano atmintyje močiutė liks visuomet besišypsanti, spindinčiomis akimis, kaip tada kai ją fotografavau...ir ta pati nuotrauka stovėjo gedulo namų prieangyje...
Labiausiai ilgėsiuosi rankų, kurios glostė mane mažutę, ir jau paaugusią, ir jau dabar jos glostė mano dukryčių galveles... Šilto, ramaus balso tembro ir mūsų pokalbių...
Ilgėsiuosi paties BUVIMO, ESATIES ir MEILĖS. Besąlyginės, kad ir ką būčiau dariusi... Ji - mano įkvėpėja ir stiprybės šaltinis. Aš turėjau puikią progą pažinti moterį, kuri savo gyvenimu praturtino manąjį... Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę būti jos anūke. Esu be galo dėkinga už viską.
Net gi netekties akimirką – aš gavau puikių gyvenimiškų pamokų... Visuomet prisiminsiu Močiutės žodžius, kai kas nors nepasisekdavo: „Jei kiti gali – tai ir Tu GALI. Bandyk iš naujo“.
Paskutinis mūsų susitikimas buvo per Velykas. Jos mažutėlis kambarėlis skendėjo prieblandoje. Ji gulėjo silpna ir pavargusi. Užėjau, ji paprašė padėti atsikelti... Padėjau jai atsisėsti ant biotualeto. Labai varžėsi ir nenorėjo, kad jai padėtų, kadangi visuomet buvo savarankiška ir pati savimi pasirūpindavo. Kėlėsi iš visų jėgų, tarsi būtų sveika, nors teko akimirką kitą ir pailsėti...Pamažu susitvarkėm, paguldžiau atgal ją į lovą...paėmiau ranką ir pradėjau glostyti. O ji man ir sako: „Matai kaip...kai buvai mažutė aš Tave nešiojau, o dabar Tu mane... kaip aš jus varginu..“ Bet tai nebuvo vargas, niekuomet taip negalvočiau...tai buvo mano skola jai...
Prieš išvažiuojant atėjau atsisveikinti, pažvelgiau į akis (taip kaip kadais seneliui prieš mirtį) – tai buvo tokios pačios akys, Anapus ribos... Žinojau, daugiau nesusitiksim šioj žemėj...
Ilsėkis ramybėje, be galo Tave myliu ir, žinau, Tu manęs niekuomet nepaliksi. Tavo rūpestis ir meilė mane saugos amžinai... Amen.
Įdėjimo data: 2015-05-26 |
