| |
2015-04-24 kazkam tai tik data, o man - ispaudas i mano kuna. Sia diena netekau Mociutes, kuria galiu drasiai vadinti Mama. Buvau kaip begale zmoniu, skubedavau, dirbdavau... Laika meciau i visas puses, nes atrode kad niekas nesikeicia. Atrodydavo kad visada eisiu keliu pas Mociute, Ji mane pasitiks, ar tiesiog ziures pro langa pasiremus ant palanges ir manes lauks. Turiu per diena tiek asaru nuryt kad neitu suskaiciuot. Turiu milijonus kartu sau meluot, kad viskas bus gerai. Isgyvenu viska viena viduje bijau kalbet, bijau palust. Nes pazadejau but stipri. Pazadejau parodyt Jai anukus, aplankyt... Ir tas vienintelis kartus pazadas kuris neleis man miegoti, kad pazadejau Ateiti dar pas Mociute. Ir neatejau. Zinoma aplinkybes yra vienokios, as is Vokietijos, lekiau kad speciau bent paskutini momenta pamatyt Mociute palaikyt Jai uz rankos. Zinoma, gyvenimas sukasi ir mano norai niekam nebuvo idomus. Tiek vairuotojams, kurie nevazineja is Vokietijos i Lietuva daznai ir greitai. Tiek ir Artimiesiems kurie negalejo, palaikyti Mociutes dar para saldymo kameroje. Tiesiog svarstau kokius paskutinius zodzius pasakiau Mociutei ar pasakiau kad Ja myliu,ar tinkamai apkabinau. Ar Jai dabar ne salta,ar patogu, ar nebaisu. Nusivalau asaras, uzsiklijuoju dirbtine sypsena, elgiuosi taip kaip is manes tikimasi, o viduje degu is skausmo. Ir tik vienas dalykas man ikvepia zengti tvirtus zingsnius: Mociute padovanojo man gyvenima, tiesiogine prasme, ir nenoretu kad as Ji svaistyciau veltui. Ji noretu kad eiciau per pasauli ir skleisciau geri, kad padeciau tiems kuriems sunku, kad buciau toks zmogus,kokiu siame pasaulyje yra mazai. Kad pamatyciau kitu nelaimes sielvarta ir stengciaus Jiems padeti. As taip ir elgsiuos. Busiu tokia pat kokia Ji. Nesiu sviesa i gyvenimus.
Įdėjimo data: 2015-05-02 |
Rašyti komentarą
Garbanėlė 2015-05-03
Užuojauta Jums... Būtent mane taip pat palaiko mintis, ko mano mylimas žmogus nenorėtų, kad daryčiau, dėl ko išbartų... O kas jam patiktų, dėl ko jis šypsotųsi... Tada suimu save į rankas ir einu pirmyn...
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-05-04
Užjaučiu dėl močiutės netekties. Savosios taip pat netekau prieš savaitę. Skaitau ir man atrodo, kad pirmiausia, Jums reikia pripažinti netektį, leisti sau išsiverkti ir išsikalbėti. Nereikėtų dirbtinai save slopinti, nes bus tik blogiau...ir blogiau...Pati guodžiuosi tuo, kad savyje nešioju dalį savo močiutės, esu jos kūnas ir kraujas...Ji manęs nepaliko, o saugo Aukštybėse, o aš nešioju ją savo širdyje.
Ramybės Jūsų širdžiai.
Inga 2015-05-07
as savo MOCIUTES netekau pries 35 metus, tada man buvo tik 15 metu, as neturejau mamos ir ta baisia diena man numire visas pasaulis, o nepaluzti padejo likusi jos meile, as elgiausi taip kaip zinojau kad ji noretu, tai man neleido gyvenime prapulti...dabar pati turedama dvi suaugusias dukras, joms sakau mylekite, nes meile lieka ir po mirties, ji susildo likusius gyvuosius ir jiems padeda gyvenime nepalusti...Jusu Mociutes meile visada bus su Jumis ir jus globos bei saugos.
|
|
|
|
