| |
Skaitau skaitau, kas parašyta... ir kaskart širdis plyšta, o akys apsipila rasa...
Mano žmogutis išėjo sausio 4 dieną... Mums net neteko kartu pagyventi, bet tris metus mes turėjome nuostabų laiką. Jis gyveno Klaipėdoje aš Vilniuje, bet tai nebuvo kliūtis mūsų meilei. Mūsų draugystė prasidėjo taip netikėtai, kaip netikėtai ir nutrūko. Kai susipažinome jis buvo atvykęs su žmona, kuri elgėsi labai negražiai ir aikštingai. Po šio susitikimo ėmėme bendrauti, pamažu gimė jausmai. Jis paliko žmoną ir vaikus ir išsikraustė į kitą butą, bet be abejonės jais rūpinosi. Jis buvo nuostabus žmogus. Kai susipažinome jis ištisai laiką leisdavo kompiuteriniuose žaidimuose. Gražinau jį į realų gyvenimą, jis džiaugėsi kiekviena akimirka, labai mylėjo gamtą. Negalėjau kraustytis pas jį, nes mano vaikai dar nebaigę mokyklos ir reikėjo palaukti taip nedaug... Deja... Klastinga liga - limfoma jį pasiglemžė ir man liko tuštuma ir skausmas... Jis man rodė tiek dėmesio, kiek gyvenime nesu gavusi iš vyro. Siųsdavo mažas dovanėles, darė siurprizus... Jis mane Mylėjo kaip ir aš jį. Kai susirgo, didžiąją dalį praleido ligoninėse Vilniuje, kur nesitraukiau nuo jo lovos kiek tik galėjau. Po smegenų oparacijos vos atmerkęs akis ištiesė į mane rankas. Buvo momentų, kai jis tėvų nepažindavo, bet mane visda... Teko susipažinti ir su tėvais ir bendrauti. Žmona per ligos vienerius metus buvo atvykusi aplankyti vieną kartą ir vieną kartą atvežė į ligoninę. Bet nuolat jam mane prikaišiojo. Net su jo mažąja mergyte teko susipažinti ir šauniai praleisti laiką, ir kai išvažinėjau ji bėgo ir mojavo, kad tik kuo ilgiau mane palydėti ir tėčio klausė ar dar kada pasiimsime ją, kai būsime kartu. Nebeteko. Kadangi mano mylimajam limfoma buvo smegenyse, jis labai pasikeitė... Ir kai buvau paskutinį kartą pas jį ligoninėje, teko pamatyti jo ir žmonos sms susirašinėjimą. Jis jai rašė kaip ir man, kad myli... Labai skaudžiai tai nurijau, išėjau jo nepabučiavusi ir galvojau, gal tai paskutinis kartas, kai mes matomės. Už tai negaliu sau atleisti, kad nesugebėjau suprasti, kaip sunkiai jis sirgo ir, kad tai liga... nereaguoti... bet baisiausia, kad tai ir buvo mūsų paskutinis kartas... Telefonu kalbėdavome, jis ėjo vis silpnyn... Net kai nebeatsiliepdavo, rašydavau jam žinutes, pasveikinau su Kalėdomsi... tyla... Sausio pirmą susapnavau sapną, kuris reiškia mirtį. Sausio ketvirtą gavau iš jo mamos sms... Jis išėjo... Susirašiau su jo sese... Kadangi neturėjau kas mane palaikytų, mūsų bendri draugai niekas negalėjo važiuoti atsisveikinti, nes tam buvo skirta tik viena diena-pirmadienis... O taip pat maniau, kad jei užpykdysiu žmoną, gali nebeleisti seneliams bendrauti su anūkais... Nevažiavau į laidotuves... Buvo ir daugiau aplinkybių, man sausio septintą buvo planinė operacija, kurios taip su nerimu laukė mano žmogeliukas... Jis taip manimi rūpinosi... Tikėjausi po operacijos nepabusti... Deja... Pabudau ir gyventi reikia toliau...
Kiek meldžiausi, verkiau, prašiau, kad jia mane aplankytų sapne. Nesapnuoju... Kartą susapnavau jo mamą, nežinojau ką tai reiškia. Bet kai nuvažiavau į kapines ir neradau savo žmogučio kapo, teko jai paskambinti, nes ten nėra jokio kryželio, o raidžių ant paminko dar nėra... Iki kapinių man 300 km, bet ar tai kliūtis, per tris mėnesius jau ten buvau keturis kartus. Bet kodėl aš jo nesapnuoju... Kamuoja mane klausimas, ar jis pyksta, kad neatvažiavau su juo atsisveikinti... Nors žinodama jo charakterį, jis norėjo, kad visiems būtų gerai ir barnių nebūtų, tai pasielgiau būtent taip...
Jaučiuosi tokia vieniša... Turiu daugybę jo nuostabių laiškų, bet juos skaitant darosi tik skaudžiau... Kodėl gyvenimas iš manęs atėmė tą vienintelį...
Įdėjimo data: 2015-04-26 |
Rašyti komentarą
vaida 2015-04-28
Labai Jus uzjauciu
Viltė 2015-04-28
"Kodėl gyvenimas iš manęs atėmė tą vienintelį...", pažiūrėkite, kiekvienas netekęs mylimo žmogaus užduodame tą patį klausimą "kodėl". Nežinau ar įmanoma atsakyti į šį klausimą..., gal tiesiog jo gyvenimo kelionė buvo trumpesnė už jūsų...., juk ir tai atsakymas..., gal ir nevykęs, bet ... Galvoju, kad visa tai kas buvo, kas jus įskaudino jau praeitis, šiandiena esate akistatoje su skausmu, kuris neleidžia nurimti, analizuojate paskutinius susitikimus, skambučius, pasakytus ir išgirstus žodžius, laiškus...., tai taip pažįstama ir žinoma, tai atsitinka su kiekvienu žmogumi netekusiu artimo ir mylimo žmogaus. Analizė yra neišvengiama ir gerai, kad analizuojate, bet permąsčiusi pabandykite po truputį atiduoti, atiduoti visa tai dangui, juk daugiau neturime kam....
Jurgita 2015-05-04
Balandžio 26 d., per savo gimimo dieną netekau močiutės. Bet laikau tai paskutine jos dovana, nors širdis ir verkia... Mane guodžia tai...ką perskaitysi...
"Žmonės nemiršta. Jie tik palieka kūną. Užbaigia savo fizinį egzistavimą, kad tęstų gyvenimą kita forma, kitoje erdvėje. Žmogus, net ir įžengęs į mirties karalystę, niekada nėra anapus tavo meilės. Tai - esminė gyvenimo dalis, kuri moko mus tikėti tuo, ko nematome. Kartą pažinęs žmogų, visada pažinosi. Jei mylėjai - ta meilė ilgai jį gaivins. Gyvenimas po mirties tęsiasi tol, kol išlaikai atmintyje šiltą žmogaus šypseną, švelnų jo prisilietimą ir gyvenimo prasmės pojūtį. Kol prisimeni išėjusiuosius - mirtis negali įveikti gyvenimo. Tik būtis pakeičia formą. Kol gerbi svajones tų, su kuriais bendravai, kol tiki dalykais, kuriais tikėjai, kol darai tą patį, ką mėgai daryti kartu su jais - gali teigti: "Gyvenimas tęsiasi". Neprarask ryšio su tais, kuriuos mylėjai. Siųsk jiems savo meilę. Atmink laiką, praleistą kartu, tegu tai būna stimulas augti. Nepamiršk tų, kurie palietė tavo gyvenimą savo meile. Prisiminimai padės jiems nugalėti tai, ką vadiname mirtimi.Iki šiol galbūt nesuvokei mirties esmės. Gal gedėjai ir sielojaisi praradęs tuos, kuriuos mylėjai. Manei, kad netekai visam laikui. Šiandien būk atspindys tų, su kuriais dalijaisi svajonėmis ir meile iki jiems išeinant į amžinybę". Citata iš Y. Vanzant knygos " Viskas prasideda šiandien"
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-05-08
Labai teisingi žodžiai "žmogus nemiršta, jo siela lieka", kai mačiau karste gulintį sūnų, galvojau "čia tik kūnas, jo siela visada bus su manimi", praėjo metai ir galvoju taip pat, nuėjusi prie kapo apie kūną negalvoju, mano širdyje jis visada bus, gyvens, man atrodo visi išėję yra tarp mūsų, tik nematomi, bet jaučiami. Bet vis tiek, taip norėtusi juos apkabinti...
|
|
|
|
