El. paštas: info@gedintiems.lt
 

Pagrindinis

 

Artimieji

 

Mylimi gyvūnai

 

Išgyvenimai

 

Pagalba

 
   
 
 
 

Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis      
 
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Neužmirši, "našle", niekada neužmirši. Tik skausmas nurims, liks ilgesys, nuoskauda ir, pamačius kokį daiktelį, kažką prisiminus, akys pasipils ašaromis, pratrūksi rauda praėjus ir metams ir daugiau. Neskubink. Mačiau riedančią ašarą tėvui, prisiminusiam prieš 15 metų mirusią dukrą; mano kolegė nusišypsojo tikra šypsena praėjus tik 5 metams nuo vėžiu sirgusio vyro mirties. Net neklausk - kiek? To niekas nepasakys. Blogiausia, kad neturi draugų, tikrų draugų, kurie tik apkabintų kai pravirksti ir tiesiog pabūtų šalia. Kurie paklaustų kaip laikaisi ir išklausytų. Na kaip galima pamiršti, nurimti, kai tiek metų gyvenai kartu, rūpinaisi, džiaugeisi, planavai ir staiga...nutrūko. Ne tik išgyventi netektį reikia, bet ir išmokti gyventi kitaip, be brangaus žmogaus. O tai nėra paprasta, oi kaip nepaprasta. Žinai, kai atradau šį puslapį, perskaičiau viską nuo pat pradžių, 2 dienas raudojau, savaitę mintimis kalbėjausi ir pradėjau rimti. Supratau, kad sielvartą reikia tiesiog išgyventi, kad jis yra visų netekusiųjų gyvenimo dalis, kad visiems skauda. Būtų keista, kad neskaudėtų. Bet vienatvė nėra gerai. Gal reikia pagalbos?

Įdėjimo data: 2015-04-23


Rašyti komentarą



Našlė 2015-04-24
Man dvigubai sunkiau, netekau savo Žmogučio ir gavau „antausį“ (perkeltine prasme) nuo anytos. Iki savo Žmogučio aš niekam nebuvau reikalinga. Gyvenau, egzistavau ir tiek. Bet kai mano gyvenime atsirado ŽMOGUS, kuriam tikrai buvau reikalinga ir svarbi, pamačiau ir pajaučiau kitokį žmonių bendravimą, atradau šeimą apie kurią visada svajojau... aš svetima, kaip anyta pasakė, net ne jos anūkų mama..skaudu, graudu, šie žodžiai drąsko širdį...ne kartą jos sūnus sakė, kad jam su manim gera ir jis dėkoja likimui, kad atsiuntė mane. Taip, draugų aš neturiu, jų man nereikėjo, kai mes buvome drauge. Pagalbos? Reiktų, bet kokios? Net pati nežinau. Kas gali geriau suprasti ir rūpintis, negu dvi artimuos sielos DUŠELĖ IR žMOGUTIS....ŽMOGUČIO jau nebėra... liko tik vieniša DUŠELĖ

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-04-28
Kažkaip grėsmingai skamba "Neužmirši, "našle", niekada neužmirši". Žinoma, kad mes jų niekada neužmiršim, juk jie yra dalis mūsų gyvenimo ir susitaikyti yra sunku, bet gal pabandykite apkabinti savo skausmą, juk jūsų Žmogutis yra...., yra tik kitur, yra ten kur kažkada ir jūs iškeliausite, juk visi mes turime savo gyvenimo kelionę... Gal pagalvokite ką jūs dar galite savo kelionėje nuveikti, ką norėtų jūsų Žmogutis, kad nuveiktumėte, gal turėjote kažkokių planų, gal juos reikėtų įgyvendinti, o gal kartais tiesiog nueikite į bažnyčią ir pasimelskite širdimi už Žmogutį ir už save...., pabandykite atrasti visame tame kažkokią prasmę gyventi toliau.... Vienatvė tikrai nėra gerai, užsidarome savo skausme ir savo jėgomis kartais negalime nieko keisti, kartais reikia žmogaus, kuris padėtų jums bent kiek žengti pirmus žingsnius į gyvenimą be Žmogučio, bet su Žmogučiu jūsų širdyje....neužsidarykite vienatvėje...

Našlė 2015-04-28
Mano gyvenimas padalintas į dvi dalis...1.iki sutinkant savo Žmogutį 2. gyvenimas su juo...Dabar gyvenu ir jaučiuosi labai keistai..gyvenimas įgavo visai kitą reikšmę ir pasidarė toks trapus..Gyvenu tik šią minutę...išeidama iš namų, nesvarbu kur į darbą ar į parduotuvę, viską sutvarkau, išjungiu, net šiukšlės išnešu..tarsi daugiau negrįšiu. Su Žmogučio gyvenimu viskas nutrūko, tai apie kokius ateities planus ar svajonės galima galvoti ? Ir kam to reikia ? Juk liko klaidžioti po pasaulį vieniša niekam nereikalinga Žmogučio Dušelė....

Viltė 2015-04-30
Jūsų gyvenimas yra tarsi padalintas į tris dalis – iki Žmogučio, su Žmogučiu ir be Žmogučio, bet tą jaučia kiekvienas žmogus netekęs...., juk tas suvokimas, kad tu jau niekada nepamatysi, niekada neapkabinsi, niekada nepasikalbėsi yra tiesiog klaikuma, tai, ką jaučiate ir jūs, kai atrodo, kad gyvenimas tuo ir baigėsi. Rašote, kad gyvenate šia diena, bet ir pas Dievą ir yra šiandien ir dabar..., juk praeities niekaip nesugrąžinsim, ateitis visiška paslaptis, o tai kas yra šiandien ir dabar yra svarbiausiai, tai ką aš galiu padaryti šiandien dėl savęs, ką galiu padaryti dėl kito, galiausiai tai, ką galiu padaryti dėl išėjusio mylimo žmogaus, bet šiandiena, nes rytojaus gali nebūti....., kaip ir jūs rašote gyvenimas yra begaliniai trapus. Tad nebijokite gyvenimo šia minute, man atrodo, kad jis visiškai teisingas. Su jūsų Žmogučio išėjimu jūsų gyvenimas nenutrūko, jis tapo kitokiu....Sakydama „ tai apie kokius ateities planus ar svajonės galima galvoti“ jūs tarsi pati sau neleidžiate gyti, tarsi užsidarote savo skausme su baime kažką gyvenime dar patirti gero. Svarbiausiai leiskite pati sau pasvajoti, nusišypsoti, leiskite sau gyventi apkabinusi savo Žmogutį širdyje, pagalvokite, gal dar kažką galite padaryti ir dėl Žmogučio, gal galite nusišypsoti jam pažiūrėjusi į dangų, gal galite nueiti sekmadienį į bažnyčią pasimelsti už jį, tik jūs galite žinoti, kaip galėtų keistis jūsų gyvenimas, nes kiekvienas mes esame skirtingas, skirtingai išgyvenam, skirtingai suvokiame gyvenimą, skirtingai ir gyjame. Galvoju, kad tas neleidimas patiems sau gyventi yra tarsi priekaištas išėjusiems, kad dėl jų mes esame labai nelaimingi, gal pabandykite savo skausmą apkabinti, ne iš karto, po truputį, nieko negreitinant, tiesiog priimti ir atiduoti po truputį - dangui.....

Našlė 2015-05-03
Netekus artimo kiekvienas savo skausmą išgyvena skirtingai. Anksčiau galvojau, kad tai priklauso nuo žmogaus charakterio savybių. Dabar supratau...nuo artumo su mirusiuoju. Tai ne pirma mano netektis, ši pati skaudžiausia....Vilte, ar egzistuojant galima „...kažką gyvenime dar patirti gero“?

Viltė 2015-05-07
Nežinau ar galima patirti ką nors gero tik egzistuojant, bet galvoju, kad jei padarytumėte kažką gera kitam nelaimingam žmogui, jei paguostumėte nuliūdusį, jei padėtumėte sergančiam ar vienišam žmogui, gal pasijustumėt ir jūs geriau, gal ir jūsų gyvenimas įgautų kažkokią prasmę, nes dabar tik beprasmybė.... Žinau viena, turime kažkaip gyventi išgyvendami ypatingas kančias ir skausmus, bet negalime pačios savęs uždaryti tik kančioje, gal pabandykite po truputį atiduoti savo kančią Jėzui, priimdama ir duotas dar gražias gyvenimo akimirkas...., gal ne šiandien, ne rytoj, gal po kažkiek laiko, juk pirmiausiai turime susivokti kas su mumis įvyko, o tai trunka ilgai, bet turėkite viltį, kad kažkada nusišypsosite savo brangiam Žmogučiui danguje....

Našle 2015-05-10
Viltei...visą gyvenimą aš taip ir darau jeigu kam reikia....padedu, paguodžiu, ištiesiu pagalbos ranką ...tokia mano dušelė. Kartais būnu nesuprasta...mano, kad tai darau iš tam tikrų paskatų. Darau todėl, kad nuo mažens patyriau labai daug skausmo ir užgauliojimų. Gal esu bloga katalike, bet nemoku savo skausmo pasidalinti su Jėzumi. Jūsų žodžiai...„ turėkite viltį, kad kažkada nusišypsosite savo brangiam Žmogučiui danguje....“ dabar tik mane ir palaiko. Tai mano tikėjimas ir viltis, kad jie būtinai išsipildys.

Viltė 2015-05-11
Jūsų darbai – pagalba žmonėms, jau nusako, kad jūs esate gera katalikė. Norint atiduoti savo skausmą mes turime pirmiausiai Jį pažinti, juk ir su žmonėmis dalinamės džiaugsmais ir skausmais tik tada, kai juos gerai pažįstame. Labai gerai, kai kažkas palydi tikėjimo kelionėje, gal pabandykite nueiti pas kunigą, išsakyti savo skausmą, gal jis būtų jūsų palydovas į pažinimą.... Pačiai kartais yra sudėtinga įtikėti į tai, ko nematai, bet patikėkit, kai esi pažinime į gyvenimą, mirtį ir gyvenimo prasmę pradedi žiūrėti kitaip. Gal pabandykite....

Našlė 2015-05-11
Po šios netekties aš į viską žiūriu kitaip. Gyvenimas įgavo visai kitą prasmę ir reikšmę. Savo skausmo aš nemoku perduoti ar su kažkuo pasidalinti, kad man palengvėtų. Jis su manimi, mano kūne, mano sieloje...Neįsivaizduoju, iš kur kiti žmonės atranda jėgų ir stiprybės išgyventi netektį, išsitiesti ir vėl džiaugtis gyvenimu? Visi tik ir kartoja, reikia laiko....kam? Užmiršti laimingą ir nuostabų gyvenimą kartu, užmiršti ir neskaudinti savęs prisiminimais apie savo Žmogutį? Matyti laimingus aplinkui žmonės ir suvokti, kad daugiau tai niekada nebus su manimi?

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-05-12
Rašydama į šią svetainę jūs jau dalinatės savo skausmu, net negalvodama, kad dalinatės, bet tai yra labai gerai. Aš po sūnaus netekties labai norėjau pasikalbėti su mama netekusia savo vaiko, norėjau tiesiog pasikalbėti, gal net išsikalbėti žmogui, kuris jaučia tą patį ką ir aš jaučiu, kuris supranta mano skausmą, su kuriuo galėčiau netgi dalintis...., skausmu, kuris man atrodo yra pats didžiausias – vaiko netektis, kas gali būti baisiau.... Tik supratau viena, kad kiekvienam žmogui netekus mylimo žmogaus ji yra pati klaikiausia ir nėra jokios paguodos, kad kitam gal dar sunkiau..... Klausiate iš kur atsiranda jėgų išgyventi, bet ir jūs kažkaip gyvenate...., skausme, kančioje, bet gyvenate, taip ir visi kiti netekę gyvena tokiame pačiame skausme. Man kartais užduotas klausimas – kaip tu galėjai tai išgyventi nuskamba kaip priekaištas - kaip tu dar gali gyventi šioje žemėje, jei tavo sūnaus jau nėra.... Užmiršti laimingų ir nuostabių dienų su išėjusiais tikrai nereikia, gyvenkite tais gražiais prisiminimais, juk tai jūsų gyvenimo kelionės dalis, juk tuos gražius prisiminimus jums padovanojo jūsų Žmogutis. Šiandien internetiniame dienraštį „Bernardinai.lt“ perskaičiau – „Kur gyvenimas, ten mirtis“. Gal ir jums bus įdomu paskaityti: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-12-kur-gyvenimas-ten-mirtis/130752

Našlė 2015-05-13
Ačiū už nuorodą, perskaičiau. Gerai suprantu Jusų norą pabendrauti su panašaus likimo žmonėmis. Man teko bendrauti su panašaus likimo žmonėmis.Dar kartą įsitikinau, kad kiekvienas žmogus netektį priima savaip, tai priklauso nuo pačio žmogaus charakterio savybių, artumo su mirusiuoju. Aš pasikeičiau, tiksliau mano pasąmonė priima viską kitaip....anksčiau užjausdavau žmonės netekusius savo artimųjų, gailėdavau, padėdavau kiek sugebėdavau, dabar visai kitaip, nemoku gerai išsireikšti......dabar visai kitaip, tarsi jų skausmas ir netektis atima dalelę manęs, giliau suprantamas jų skausmas ir netektis...Taip,dar šioje žemėje egzistuoju....kažkas pasakė: Gyviems kapų nėra...

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-05-16
Man irgi visi sako "Kokia tu stipri!". Kur stiprybė? Kad privalau gyventi dėl vaikų? Ką jie-taip giriantys mano tariamą stiprybę- darytų mano vietoje? Gyventų ar eitų paskui mirusįjį ir dar užkraudami didesnį skausmą likusiems gyviesiems, vaikus paliktų absoliučiais našlaičiais? O viena moteris pasakė: "Nebūčiau išgyvenusi". Atsakiau: "Būtum, ką būtum dariusi?" Gyvenimas ne filmas, kad pagal pageidavimą imtum ir numirtum tą pačią sekundę kartu su mylimuoju. O gal taip ir būtų buvę man, ir kažkas iš aukščiau apsaugojo, gal viskas sudėliota iš anksto... nes gulėjau ligoninėje ir pavyko ištrūkti tik pamatyt karste savo Meilę, kad patikėčiau, jog tikrai tai ne žaidimas, ne filmas, ne pasakos, kai galima viską sudėlioti kitaip. Lig šiol sunku patikėti, kad niekada nebegrįš, kad tai realybė. Kaip aš jus suprantu! Žinau, kad turiu gyventi, bet žinau, kad niekada nebūsiu laiminga. Svajojau, planavau sutikau savo Meilę, svajonė išsipildė, gyvenau laiminga ramiai ir... neliko! Kaip toliau gyventi? Va taip, kaip jūs rašot- egzistuojant.

Našlė 2015-05-17
Darbe savo emocijas ir išgyvenimus slėpiu. Niekas nemato manęs verkainčios ar dėjuojančios. Tik kartais pačios ašaros trykšta, kai kalbant paliečiama kažkokia tema, kuri sukelia prisiminimus apie mano gyvenimą su Žmogučiu ...šito suvaldyti negaliu, pati siela priešinasi. Daug žmonių netenka artimųjų, kiekvienas į netektį reguoja skirtingai...vieni palūžta, užsidaro savo pasaulyje priekaištaudami ir kaltindami save, kad nesugebėjo išsaugoti savo artimo, kiti iš visų jegų bando vieni kabintis į gyvenimą. Jus rašote...Svajojau, planavau sutikau savo Meilę, svajonė išsipildė, gyvenau laiminga ramiai...Aš buvau nelaiminga, palūžusi, nenorėjau gyventi..tik dabar suprantu kodėl tokiu metu, mano kelyje atsirado Žmogutis....kad palengvintų mano dalią, pamatyčiau gražų gyvenimą, žmonių tarpusavio santykius.... Pradejau tikėti, pradėjau gyventi, pradėjau džiaugtis, kad danguje čiulba paukščiai, skaisčiai šviečia saulė...ir staiga vėl praraja, tamsa, neviltis...nežinau ar antrą kartą galėsiu viena išsitiesti, nepalūžti. Dabar dvigubai sunkiau, nes esu patyrusi, pajautusi, pamačiusi kitą gyvenimą, turiu ką palyginti.Svarbiausiai niekada netikėjau, kad galima su artimu žmogum būti gera, saugu ir ramu. Mano Žmogutis įrodė priešingai...ir kur dabar vėl atrasti sielos ramybę?

Rima 2016-02-11
Laba, aš ne viską šiame puslapyje perskaičiau. Apskritai, tik ką jį atradau. Ieškojau ko nors, kas man padėtų mano situacijoje. Jei tik galima. Man sunku tai kęsti. Nes pirmą kartą susidūriau su mirtimi. Ir taip staigiai. Netikėtai. Ji atėjo ir paėmė mano draugą. Dar ta nelemta diena - 2015 m. gruodžio 31 d. Mes ir svečių laukėme. Jau ir stalas buvo paruoštas. O jis mirė. Aš kasdien jį menu. Uostau jo kvepalus. Kalbu su juo. Aš su mano draugu susipažinome 2013 m. Po kelių mėnesių pradėjome kartu gyventi. Nesituokėme. Nes vieną dieną tuokėmės, kitą skyrėmės:) Gyvenome sau. Tad, kai buvome drauge, galvojau kas, po velniais, mus sieja? Nes būdavo tokių dienų, kai, rodos, mes ne tik kad skirtingi, bet apskritai visiškai kitokie. Iš skirtingų pasaulių, planetų... O dabar matau, koks jis nuostabus buvo. Ypatingai vertas dėmesio. Pagarbos. Mes vieną kitą gerbėme. Ir žinojome kodėl. Jis vyresnis už mane buvo 11 metų, bet tai netrukdė mums juoktis kartu, kažkur keliauti, kažką daryti... Jis ant manęs nepykdavo, kai aš putodavausi. Jo nemirtinga frazė: "mitinguoti baigei?". Jis man nuolat sakydavo "meile mano", mane vadino Rimute... tada man tas kreipinys labai nepatiko, o dabar net labai patinka... kaip man jo trūkstaaaaaaa!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Kas vakarą mano telefone suskamba priminimas, kažkada buvęs jo žinute "labanakt, mano meile". Jis man kasvakar tai sako... Aš ilgiuosi savo Žmogaus...