| |
03 29 suėjo 11 m., kai netikėtai mirė tėtis. Tai buvo pats artimiausias man žmogus. Ilgai negalėjau patikėti tuo... Vis dar grįžtu į praėjusį laiką mintimis ir jausmais...Praeitis atgyja nuolat... Padėjo kunigas, per išpažintį guodęs ir pasakęs, kad dabar galiu visada būti kartu, nes jis mano širdy amžinai bus, padėjo psichologė, pasakiusi, kad mintimis kalbėdama su juo, jo nepaleisdama, nepalengvinsiu nei jo amžinybės, nei savo gyvenimo...Skausmas apmažo, bet nedingo...
Dabar praėjus 11 m. mirė mano šuniukas - netekties skausmas labai panašus...Ir kaltės - ir vėl manęs nebuvo šalia, negalėjau atsisveikinti, gal palengvinti išėjimą - tiesiog būti kartu...Ir vėl dvigubas skausmas...
Įdėjimo data: 2015-03-31 |
Rašyti komentarą
Justė 2015-04-07
Labai užjaučiu ir dėl tėčio ir dėl šuniuko. Suprantu, dėl to grįžimo mintimis ir jausmais į praeitį. Aš prieš 10 mėnesių irgi netekau tėčio nors man ir dabar sunku tuo patikėti.
Taigi pačios pačios didžiausios Tau stiprybės ir ištvermės. Laikykis. Tu tikrai neesi kalta dėl to, kad tą akimirką nebuvai kartu. Nekaltink savęs. Tai tikrai nieko gero neduos. Pačios didžiausios sėkmės Tau
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-04-10
Ačiū už paguodos kupinus žodžius.
Stiprybės Tau.
|
|
|
|
