| |
Mano gyvenimas nebuvo „rožėmis klotas". Nežinau kodėl žmonės taip sako, juk rožės turi spyglius ir badosi? Dar būdama mamos įsčiose mano lemtis buvo nuspręsta. Pamestinukė. Nemačiau aš nei šilumos, negirdėjau gražių žodžių, jau apie švelnų apsikabinimą ar šltą bučinuką nėra net kalbos. Augau priekaištų ir skausmų pasaulyje, įgyjau nepilnavertiškumo jausmą. Pirma santuoka...didelis vargas, našta, skausmas..gėris joje du vaikai. Kai mano gyvenimo kelyje atsirado Mano Žmogutis,kuris parodė, kad gyvenimas ne pianino klavišai..balti ir juodi. Gyvenimas tai vaivorykštė su visomis jos spalvomimis, pagalvojau atėjo man atgaiva už mano nelengva gyvenimą. Mes tapome labai artimi, buvome Mano Žmogutis ir Dušelė, taip mes vadinome vienas kitą. Net kartais klausdavau ar prisimena mano vardą ? Jis nusišypsodavo ir jį ištardavo. Net vardas skambėdavo neįprastai, meiliai, švelniai. Buvome labai artimi...visur kartu, nereikėjo draugų, pažįstamų į žvejybą, grybauti, tvarkyti sodybos, kėliauti...nebuvo vyriškų ar moteriškų darbų. Kalbėdami vienas pradėdavo, kitas pabaigdavo mintį, sakinį. Užtekdavo žvilgsnio ir viską supradavome. Nebuvo paslapčių. Džiaugemės gyvenimu ir vienas kitu, kūrėm ateities planus. Iki tos dienos. Infarktas. Buvo tik 55. Nežinau ka jaučia kiti žmonės... kai matai kai gydytojai gaivina tavo Žmogutį, kai reikia užmerkti akis, uždegti žvakutę...
Nežinojau, kad taip sunku matyti gulinti karste, laikant jo šaltas rankas, net kažkurią minutę rodos rankos pradeda šilti, tik bučiuojant sustingusias lūpas ir jaučiant jo šaltą kūną, suvoki, kad tai tik kūnas..bejausmis, be jokių gyvybės ženklų ir kiek tu besistengtum, jo nesušildysi, neatgaivinsi...Pirmomis dienomis negalėjau sau pripažinti, kad mano Žmogučio nebėra...jis išvykęs i komandiruotę ir tuoj grįš. Dabar pradedu suvokti, kad nematysiu, negirdėsiu, nejausiu savo Žmogučio...sunku. Sako laikas gydo. Įdomu kiek jo prireiks? Vaikai išvykę, giminių, draugų neturiu.
Labai sunku būti vienai ir vienišai. Dabar pastoviai užduodu sau klausimus„Ką dar gyvenimas man „iškrės“?
„Kodėl“ taip man atsitiko? „Ką aš blogai dariau“? kad man atsivėrė vėl gyvenimo praraja...
Įdėjimo data: 2015-02-16 |
Rašyti komentarą
Severina 2015-02-17
Labai jus uzjauciu ir suprantu jus, tikrai padetu jei kas nors galetu buti salia ir paguostu, labai pazystama istorija, pati beveik ta pati patyriau.... Tik tiek kad turiu tevus, bet neturiu vaiku. Taciau likau vienisa, toks jausmas kad nebemoku gyventi, tiksliau nesinori, atrodo kad viskas nebeturi prasmes ir neteikia dziaugsmo, nebevaldau savo jausmu-be priezasties gali pasipilti asaros tiesiog eileje kasoje, arba pykcio priepuoliai be priezasties ant visai nekaltu zmoniu.... Atrodo laikas eina, o savijauta tik blogeja. Labai sunku. Zinau kad reikia nepalužti, tik nezinau kaip. Zinau kad turi praeiti laiko, taciau irgi nezinau kiek. Stiprybes jums...
Viltė 2015-02-18
Jūsų Žmogutis, jis danguje....juk jis buvo nuostabus Žmogutis, o mes esame visi laikini šioje žemėje ir niekada nežinome kada ateis ta valanda...., bet aš tikiu, kad mes juos sutiksime, kad jie mūsų ten lauks.... Šiandiena Pelenų diena, Šv Rašte parašyta "Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia-pas Dievą, kuris ją davė".
Rašote, kad esate labai vieniša..., o jei pasakyčiau, kad Jėzus yra su jumis, kad jūs galite kalbėtis su juo, kad galite atiduoti jam savo skausmą, kad jis gali gydyti jūsų žaizdas...., ar patikėtumėte, o gal pabandykite...
Ar laikas gydo, nežinau....gal mes tiesiog mokinamės gyventi be mūsų mylimųjų....Ištrauka iš teksto, kuri gal jus bent kiek paguos: "Dangaus viltis mums šnibžda, kad, nors viskas šioje žemėje klojasi nekaip, gyvenimo pabaigoje rasime amžinojo poilsio, ramybės ir paguodos vietą. Viltis mums sako, kad išsaugoję savo tikėjimą galiausiai pasieks vietą, kur nėra kentėjimų, kur nesrūva ašaros, kur nėra skausmo ar išsiskyrimų. Viltis mums kalba apie ateitį, dėl kurios verta gyventi, ateitį, kuri padeda ištverti visus dabarties sunkumus. Ši ateitis laukia kiekvieno priėmusio Jėzų ir Jo žinią"
Našlė 2015-02-18
Severina, kartais paguoda ir užuojauta būna nenuoširdi, sakoma vien dėlto, kad taip reikia...tai patyriau savo „kailiu“. Tik žmogus perėjęs per skausmą ir netektį supranta...Keistas tas gyvenimas ir žmonių požiūris į kitą žmogų.Aš jau antrą kartą išgirstu, kaip priekaištą, kad jeigu žmonių nesieja kraujo ryšys, tai negali būti artimi, nuoširdžiai bendraujantys, sunkią minutę palaikantys viens kitą žmonės. Negaliu suprasti..benamiui gyvūneliui numetame kąsnelį, pasakome meilų žodį, palesiname paukštelius..o kenčiančiam žmogui neatrandame šiltų žodžių, minutės tyloje pabuvus dviese ir prisiminus išejųsi artimą ...Užgauliojimus ir pažeminimus jaučiau nuo mažens...gal todėl į ŽMOGŲ, jo jausmus žiūriu kitaip...gal kažkada girdėta frazė ar skaityti žodžiai įsirežė, kaip taisyklė :„Elkis su ŽMOGUMI, taip, kad noretum, kad su tavimi taip elgtųsi“ lydi mane visą gyvenimą...Labai SUNKU netekus savo artimo Žmogučio...SKAUDA...kad žmogus, kuri skaičiau tapusi artimu man, nusisuko sunkia minutę, vien dėl to kad mus nesieja kraujo ryšys...
Našlė 2015-02-18
Vilte, kai mano Žmogutis išėjo..aš aplinkinių klausiau
„Kodėl toks nuostabus žmogus turėjo palikti šį pasaulį? Kodėl šimtai nusidėjelių gyvena ?“ Man pasakė, kad ten irgi reikia gerų žmonių, kad jis išėjo, nes laukia manęs ir ruošia man vietą, kad būtų gera dviese...Juk mes buvome ŽMOGUTIS IR DUŠELĖ, kurie vienas be kito negali “ Aš tikiu mes susitiksime...Pirmomis dienomis bijojau susapnuoti, kad atsibudus paulčiau į realybę be jo, dabar labai noriu susapnuoti, pamatyti išgirsti..gal sapne man parodys kelią kuriuo eiti, patars ką daryt, kaip elgtis, kaip palengvinti jo išėjimą anapus. Sakoma,kad visą mėnesį dvasia dar yra tarp mūsų...nežinau iš kur tai, juk niekas iš ten dar negrįžo..
Viltė 2015-02-19
Apkabinkite savo Žmogutį ir eikite tuo keliu, kurį jums diktuoja jūsų širdis. Ką mes galime padaryti dėl mūsų mylimųjų.....mes galime melstis....Dušele, jūs daugiau nieko dėl jo negalite, kaip ir aš, kaip ir visos mes kenčiančios. Anksčiau ar vėliau susapnuosite, nebijokite sapnų, kokie jie bebūtų, tiesiog priimkite, be baimės, nesureikšminant, tiesiog..... Kristus po prisikėlimo 40 dienų buvo su savo mokinius, gal ir mūsų išėjusieji kurį laiką būna su mumis.... kada nors sužinosime ir tai.....
o dabar gyvenkite viltimi....ir atminkite, jūs ne viena, kaip ir rašiau – Jėzus yra su jumis, atverkite jam savo širdį....
Našlė 2015-02-19
Labai noriu apkabinti ir eiti kartu.....Sunku...skauda dušelę ir širdį.... iš kur žmonės atranda stiprybės nepalūžti, gyventi?
Ieškodama dokumentų radau sveikinimo atvirutę vestuvių proga. J. Marcinkevičius
Kad būtų tik takas,
Kad būtų tik kelias,
Kad Jūs tik galetum eiti drauge,
Kad Jums pačiūlbėtų mažas paukštelis,
Kad veidas lange Jūs nulydėtų,
Kol dingsit už vingio, ir
Kažkas pasakytų:
- Pažvelki ir tu,-
-Nuėjo du žmones...
- Tikriausiai laimingi, jei į tą pusę nuėjo kartu.
Kodėl jie man neišsipildė tą pačią akimirką ?
Severina 2015-02-19
Brangioji Dūšele įsivaizduoju kaip jum yra sunku nes tai patyriau savo kailiu, man Jūsu istorija labai artima manajai....tik tiek kad turiu artimuju, su kuriais turiu kraujo rysi, mama, tevas, sesuo - kurie nuo manes nusisuko, nes nesupranta? Nes nepatyre to....kodel nelaime gali artimuosius atitolinti, o svetimus suartinti? Yra vienas zmogutis kuri patyre tai daug kartu-neteko vienintelio sunaus, marcios, vyro, ir daug draugu.... Ji man yra ramstis, visai svetimas zmogus...
Brangi Dūšele, tikrai nera tu zodziu kurie mus gali paguosti, tokiais atvejais tik gali suprasti kas tau yra artimas, o kas ne. Kitu atveju gali buti ne vienas, bet vienisas....Tikrai yra sunku kai Zmogus patiria skaudzia netekti, ir tie kuriuos tu skaitei artimais, taves nesupranta, o po to nusisuka... Po tokio elgesio kita kart jauciu kazkokia kaip ir gėdą? Bet kodėl? Dar galiu pasakyti, kad kitu zmoniu veiduose įzvelgiu netgi ironiska sypsena!
Sakykit brangioji Dūšele, saket kad turit vaikuciu, kodel jie negali palaikyti jusu?
Našlė 2015-02-20
Šiandien 30 dienų, kai mano Žmogutis išėjo, paliko mane..sunku... Mano vaikai gyvena atskirai ir labai toli, jie kiek gali stengiasi palaikyti mane, laiškais, pokalbiais...bet negali suprasti, įsijausti į mano skausmą..nes jo nepatyrė, dar neturėjo tokio artimo ryšio ir netekties skausmo (meldžiu, kad kuo ilgiau šito nepatirtų). Severina, Jus pati suprantate, kad tik žmogus patyręs, perėjęs šią prarają gali suprasti kitą žmogų...Kai aš susipažinau su vyro artimaisias aš labai džiaugiausi atradusią šeimą, kurios niekada neturėjau. Anksčiau įskaudinimai ir įžeidinėjimai lydėjo mane nuo mažens, tokia jau buvo mano dalia. Kai likimas lėmė susipažinti su vyro šeima ir pasijausti maža jos dalele..pamačiau gražius, nuoširdžius santykius, gražų bendravimą atradau dviguba džiaugsmą, artimą Žmogutį ir šeimą, kurios neturėjau, apie kurią svajojau nuo mažens...Po tos siaubingos dienos antrą kartą gyvenime supratau ir pajaučiau, ką žmonėms reiškia „kraujo ryšis“.....keistas, nesuprantamas požiūris. Dabar dvigubas skausmas...netiekties ir praradimo.
Severina 2015-02-20
Labai mazai dar laiko praejo, gal jo artimieji atsitokes ir po kurio laiko ims kitaip elgtis, gal jiems taip pat skaudu, ir kai tas skausmas siek tiek atslugs tikekimes gales priimti Jus? Nes tikrai nesuprantama butu is ju puses.... Man greitai bus 4 menesiai,..bet kai pagalvoji kad reiks visa likusi gyvenima gyventi su skaudzia netektim, tikrai labai skaudu.... Sakykit brangioji Dušele ar Jūsų Žmogutis lanko Jus sapnuose? Mane lanke kasnakt iki kol suėjo 40 dienu, o po to kad ir kaip besistengciau ji pamatyti sapne, nebelanko.....
Sakykit gal kokia veikla uzsiimat? Kas jum padeda nepalūžti vienatvėje?
Našlė 2015-02-20
Po vakarykščio pokalbio supratau, kad bendravimas nutruko...nėra „artimo kraujo ryšio“...Aplankė sapne po 20 dienų. Nemačiau aš jo veido, negirdėjau žodžių...saulės apšviestas kambarys, plačią jo nugarą, sedinti įprastoje savo vietoje, kalbėjausi su juo, bet jis neatsisuko, nieko nepasakė...atsibudusi stengiausi prisiminti kiekvieną sapno detalę...sunku, egzistuoju..anksčiau aš buvau daug dirbanti, energinga, žingeidi, visur dalyvaujanti..dabar irgi stengiuosi..tačiau į viską pasikeitė požiūris, gyvenimą matau kitokį. „Kas jums padeda nepalūžti vienatvėje?“ Gal ir keistai nuskambes atasakymas, bet padeda mano Žmogučio duotas man vardas „ Dušelė“. Anksčiau net priekaištadavau,kad greit užmirš mano tikra vardą, nes kitaip ir nevadindavo, bet dabar jis įgauna kitą prasmę. Žemėje palikta Dušelė, kuo ilgiau saugos savo Žmogučio prisiminimą ir neleis užmiršti kitiems, koks Jis buvo nuostabus ŽMOGUS
Našlė 2015-02-21
Šiandien buvo mišios, praėjo 30 dienų. Net tokia diena artimųjų elgesys pribloškė. Šaltas „Laba diena“ prie bažnyčios ir „Viso gero“ kapinėse. Pati neišdrįsau pradėti pokalbio, nes išvakarėse man buvo pasakyta, kad sunku su manimi bendrauti ir nenori to daryti. Žemintis ir pulti ant kelių neturiu už ką. Aš nenusikaltau prieš juos. Aš mylėjau jų sūnų ir tėvą, mes buvome dvi artimos sielos. Stovėdama kapinėse ašaros riedėjo skruostais, daug metų tvarkiau šią kapavietę ir nepagalvojau, kad taip gretai šalia savo Tėčio atguls mano Žmogutis....sakoma, kad šią dieną žmogaus dvasia palieka šį pasaulį...oras šiandien buvo nuostabus..+7 laipsniai šilumos, švietė saulutė, čiulbėjo paukšteliai, tikras pavasaris, bundanti gamta.... kuria mano Žmogutis labai mylėjo ir joje rasdavo sielos ramybę..aš tikrai laiminga, kad pasitaikė tokia graži diena jo dvasiai iskeliauti...ilsekis ramybėje
Našlė 2015-03-17
Šiandien mano Žmogučiui būtų suėję 56 metai. Tokiame amžiuje, kai pilnas jėgų tik džiaukis gyvenimu...gyvenime viskas pasiekta, vaikai užauginti,auga anūkai, gali daugiau laiko skirti savo pomėgiams...Žmogučio nebėra...Likimas negailestingas...Sunku...
Našlė 2015-03-20
Šiandien jau du mėnesiai, kai mano Žmogutis paliko mane...Sunku...
Severina 2015-03-27
Jau penki menesiai kaip gyvenu kosmare, negaliu visdar atsigauti...vieniems gyvenimas tai - visas pasaulis, o man visas pasaulis buvo tas zmogus kuris isejo.... Ir niekada nebegris.
Brangioji Nasle, kaip Jūsų savijauta? Tikrai kraupu skaityti kad yra tokiu zmoniu, kurie taip elgiasi ypac laidotuviu metu. Sako zmogui kad su juo yra lsunku bendrauti - kuris neteko mylimo zmogaus yra šiukštu. Tai as pati irgi vienatveje leidziu gedulo dienas, nes situacija pas mane panasi.... Tiesiog supratau kad kiti zmones gyvena savo gyvenimus, ir jie tikrai nenoretu apsikrauti gedulu. Viskas suprantama. Bet noretusi nors to laselio supratimo bent jau is artimuju...
Našlė 2015-03-31
Skaičiavau minutes, dienas, dabar jau laikas slenka mėnesiais, kai likau viena be savo Žmogučio. Klausiate kaip laikausi? SUNKIAI, niekaip negaliu susitaikyti, kad JO nebėra, kad jis niekada nepravers durų ir pasakys: „ AŠ jau grįžau..“. Severina, Jus turbūt gerai mane suprantate, ką reiškia netekti savo artimo su kuriuo dalinotės viskuo, kuris buvo visas Jūsų pasaulis apie kurį Jus sukotės kaip saulė apie žemę. Anksčiau aš apie savo laimę niekam nesakydavau, nes aplinkui tiek nelaimingų žmonių ir man atrodė, kad jeigu pasakosiu tai galiu įskaudinti aplinkinius, besigirdama savo laime, dalindamasi džiaugsmu, būti nesuprasta. Šiandien vienas žmogus man pasakė, kad taip elgiausi norėdama išsaugoti savo laimę, džiaugsmą nuo kitų ....neišsaugojau....
Našlė 2015-04-05
Pirmos šventės be ŽMOGUČIO...sunku, skaudu ir vieniša...
Našlė 2015-04-20
Šiandien 3 mėnesiai kai mano ŽMOGUTIS
mirė..sunku, skaudu, vieniša..aplinkui tik ir girdžiu...turi praeiti laiko...KIEK ?...AR TAI GALIMA PAMIRŠTI ?...
Našlė 2015-05-20
Šiandien 4 mėn. kai mirė mano Žmogutis...sunku, skaudu, vieniša...dar nepalengvėjo... Už lango tikras pavasaris, viskas žydi, sodyboje vėl atskrido gandrai...bet niekas nedžiugina, kaip ankščiau, net būdama mūsų ramybės ir poilsio oazėje, kur viskas padaryta savo rankomis ir kiekvienas daiktas primena ŽMOGUTĮ
Našlė 2015-06-20
Šiandien 5 mėn. Kai mano Žmogutis paliko mane.... sunku,skaudu, vieniša...dar nepalengvėjo... Už lango jau vasarą šiandien važiuosiu į mūsų ramybės ir svajonių sodybą, nežinau ar galėsiu ilgai išbūti viena? Juk viskas primena mūsų laimingą gyvenimą..bandysiu išsaugoti.
Severina 2015-07-12
Laba diena Nasle, nors ir zinau kaip Jus jauciates, bet vistiek paklausiu Kaip Jūs? Kaip jūsų sveikata?...... Man jau 9 mėnuo eina ir man vis dar sunku, gyvenimas nemielas. Pakeičiau aplinką, darba, palikau draugus ir ankstesnį gyvenimą kad bent kiek būtų galima užsimiršti, bet kaip tik rodos dar sunkiau. Toks jausmas kad gyvenu svetimam ir nepažystamam pasaulyje, kuris neteikia jokio dziaugsmo. Rytais pakylu is lovos vien todel kad jauciu pareiga, einu i darba. Laisvom dienom guliu lovoj ir pakylu tik i tualeta. Sergu didziule apatija viskam, tai gali buti ir depresija, bet neturiu noro net i gydytojus kreiptis. Dabar vasara, o as ja leidziu lovoje, ir viena. Atmetu bet kokius pasiulymus ir kvietimus kazkur vaziuoti ar susitikti su draugais, dazniausiai net ragelio nekeliu kad nereiketu kalbeti ir teisintis kodel neateinu i svecius ar panasiai. As taip jo pasiilgau, kad net pavargau jau nuo to skaudaus ilgesio jausmo...nebezinau jau ka ir daryti, mane baigia uzkamuoti besidauzanti sirdis ir besiliejancios asaros... O Dieve kaip as pavargau nuo to skausmo....
Našlė 2015-07-20
Šiandien 6 mėn. Kai mano Žmogutis paliko mane.... sunku, skaudu, vieniša...dar nepalengvėjo...
Našlė 2015-07-20
Severinai.
Klausiate: Kaip sveikata? Mano situacijoje blogai, nes be dvasinio skausmo aš turiu ir sveikatos problemų. Kai šalia buvo mano Žmogutis jis globojo ir saugojo mane. Dabar tenka vienai rūpintis sveikata, jeigu visai „sugriūsiu“ šalia nebus nieko kad paduotu stiklinę vandens. Nors jeigu šiais laikais turėčiau maišą pinigų, dėmesį ir slaugą būčiau apsirūpinusi. Pasikartosiu, žmonės sako: „Kapų gyviems nėra, reikia gyventi, reikia susigyventi su netektimi, žiūrėti į priekį.“ Sakyti lengva. Kartais išgirdus šią ar panašią frazę pagalvoju, žmogus taip ar panašiai sakydamas ar yra pats patyres artimo netektį ? Yra įvairių žmonių, vieni gali greitai atsitiesti, gyventi ir džiaugtis gyvenimų. Kiti palūžta ir tik daugiau save gramzdina į netekties liūną. Ne, taip kardinaliai nieko aš nekeičiau. Buvo įvairių svarstymų dėl sodybos. Būdama ten kiekvienas augalas, kiekvienas namo kampas ir gražiai sutvarkyta palinka primena mūsų įdėtą triūsą, laimingas minutės dirbant kartu, ateities planus ir svajonės. Nuvažiuoju, tvarkausi, stengiuosi neapleisti, bet ilgai būti dar negaliu. Jaučiuosi sunkiai, būdama bažnyčioje per 6 mėn. netekties mišias, šalia nebuvo nieko artimo, net Žmogučio giminių. Akyse prabėgo mūsų laimingas gyvenimas, ašaros riedėjo upeliais, tačiau jaučiausi taip, tarsi per trumpas mišių minutės, jis buvo kažkur šalia, netoli...gal dėl to, kad buvau viena, šalia nebuvo jo giminių nesupratusių ir įskaudinusių mane. Galėjau elgtis natūraliai, paprastai, o ne tyrinėjama, kaip po padidinamąji stiklą, kaip elgiuosi, ką kalbėsiu.Juk aš svetimas žmogus, jo Mamai „net ne mano anūkų mama“, o kitam „moteris išskyrusi šeimą“.O kad jie žinotų visą teisybę, manyčiau tada tikrai požiūris ir nuostatos į mane pasikeistų. Nesakėme norėdami apsaugoti garbaus amžiaus Mamą ir netraumuoti vaikų, kurie buvo pradėję eiti savarankiškumo keliu. Dabar supratau, reikia visada sakyti tiesą, kokia ji bebūtų skaudi. Juk gyvenimas ir susideda iš džiaugsmų ir liūdesio. Labai sunku, užeina tokios sunkumo minutės, atrodo kam gyventi ? Tačiau vėliau stengiuosi apsiraminti ir bandau vėl sugrįžti į realų gyvenimą. Nežinau, kaip bus toliau, bet dabar man padeda bendravimas su nepažįstamais žmonėmis. Jie napažįsta manęs, aš galiu būti atvira ir nuoširdi. Kai išsikalbu palengvėja, kartais sulaukiu ir labai įdomių kitų žmonių pamąstymų, ties kuriais reikia pačiai pagalvoti ir kartais suvokių, kad jie teisūs. Nepažįstu Jūsų, nežinau kiek Jums metų, sunku ir kažka patarti. Gal kreipkites į gydytojus? Nežinau kokioje vietovėje gyvenate, bet didesniuose miestose yra „Psichikos sveikatos centrai“ ten gausite nemokama psichologo konsultacija, galėsite dalyvauti įvairiuose užsiemimuose. Relaksacija, savipagalbos grupė ir t.t. Severina, gal Jums reikia gyvai pabendrauti su žmonėmis, kurie irgi žino, kas yra artimo netektis ? Skausmas.....lydintis mane jau pusę metų. Pradedu galvoti, gal reikia įsisąmoninti pastoviai žmonių kartojamą frazę:„ Kapų gyviems nėra“ ir pradėti gyventi nesvarbu kiek man dal liko?
Našlė 2015-08-02
Šaindien sapnuose mane aplankė mano Žmogutis, veide atsispindėjo šypsena, nieko nesakė...pasileidusi jo megztamą muziką bandau prisiminti kiekvieną sapno detalę...neišeina...ašaros byra, vėl viskas praplaukia akyse, laimingai pragyventi metai, Žmogučio paskutinės minutės šioje žemėje, laidotuvės...sunku, skausmas ir klausimas, kuris neduoda man gyventi: „Kodėl taip man atsitiko?“, „Kodėl davė pajausti gyvenimo džiaugsmą ir viską atėmė?“ Kodėl... ???
Našlė 2015-08-20
Šiandien septyni mėnesiai kai mano Žmogutis paliko mane...sunku. Gyvenu gražiais prisiminimais suvokdama, kad tai daugiau nepasikartos. Gyvenimas įgavo visai kitokią prasmę, labai viskas pasikeitė. Buvau prie jo kapo uždegiau žvakutes, pasikalbėjau. Labai keistai jaučiuosi būdama prie jo kapo. Kažkaip negaliu pripažinti, pajausti, kad ten guli mano Žmogutis. Jausmas kai būnu prie Tėvelių kapų visai kitoks.
Našlė 2015-09-20
Šiandien aštuoni mėnesiai kai mano Žmogutis mirė...Aplinkui girdėjau žmonių žodžius „reikia laiko“, vienu metu jau buvau pradėjusi tikėti, gal jie teisūs? Bet jie klydo, kaip galima užmiršti, susigyventi su artimo žmogaus netektimi? Neužsidarau tarp keturių sienų dirbu, griebiuosi įvairios veiklos, kad mažiau būčiau laisva ir galvočiau apie savo Žmogutį, bet..nesigauna, kiekviename žingsnyje JIS. Sako nereikia verkti, reikia paleisti, net iš bendradarbės girdėjau, kad negalima savęs kankinti ir uždavinėti klausimo „Kodėl taip atsitiko su manimi ?“ Nesigauna. Kiekvieną kartą prisimindama ar kalbėdama skausmas drąsko širdį, ašaros tėka upeliais...sunku, skaudu, vieniša..
Našlė 2015-10-20
Šiandien 9 mėnesiai, kai mano Žmogutis paliko mane. Kuo toliau tuo sunkiau....
Našlė 2015-11-20
Šiandien 10 mėnesių, kai mano Žmogutis paliko mane...labai sunku...kiekvieną kartą pagalvojus, ašaros pačios rieda upeliais.Sako reikia paleisti, negalvoti...sakyti lengva, o kaip tai padaryti ? Neįmanoma viską pamiršti, išbraukti iš gyvenimo...kelio atgal nėra, bet ir priekyje jo nėra.Gyventi...kaip...jeigu viskas prarado prasmę ?
Našlė 2015-12-20
Šiandien 11 mėnesių, kai mano Žmogučio nėra. Jokios šventinės nuotaikos, tai pirmi metai mano gyvenime, kai namuose nesijaučia šventinės nuotaikos....nėra jokio šventinio akcento. Nelaukiu, keturios šventinės dienos namuose dar labiau skaudins širdį....sunku vienai ir vienišai..... būti niekam nereikalinga....
Našlė 2016-01-20
Šiandien metinės, kai mano Žmogučio nebėra...Stovėdama prie kapo vėl prieš akis prabėgo mūsų laimingi kartu pragyventi metai. Skruostais riedėjo ašaros...skauda...pasikalbėjau, kapinėse nieko nebuvo, tai kalbėjau balsu...išėjusi iš kapinių kažkaip pasidarė lengva ir gera, toks jausmas, kad kalbėjau, o Jis mane girdėjo ir suprato, tik nieko negalėjo man atsakyti...Metai..vieniems tai mažai, o man atrodo amžinybė....
Našlė 2016-03-17
Šiandien mano Žmogučiui būtų suėję 57 metai....pats gyvenimas, vaikai užauginti, karjera padaryta, sodyba įrengta, vaismedžiai auga....jo džiaugtis nėra kam...tik prisiminimų skausmas ir pilnos akys ašarų...
Našlė 2017-01-24
Antros metinės...Praslinko dar metai be mano Žmogučio...gyvenu ir tiek...visi sakė reikia laiko...laikas eina..prisiminimai ir skausmas...lydi
|
|
|
|
