| |
2 men. kai nebeturiu savo sunaus, jis zuvo, nesugebu suvokti realybes, nesugebu susitaikyt su tuom, kad tai amzina, niekad nebeateis, niekad nebebendrausiu. Ilgesys nezmoniskas, nesugebu susitvarkyt niekaip. Gydymas antidepresantais, tik tiek ir laikausi, be vaistu gal jau ir manes nebebutu....Rodos tik tas skausmas edantis belikes manyje...
Įdėjimo data: 2015-01-14 |
Rašyti komentarą
Viltė 2015-01-14
Užjaučiu, begaliniai užjaučiu jus dėl sūnaus, kartais net sunku surasti žodžius užuojautai išsakyti, bet žinokit, kad jūsų skausmą aš ir visos čia rašančios esame išgyvenę arba dar tik išgyvename ir žinome, koks tampa gyvenimas netekus mūsų mylimųjų vaikų, brolių, seserų..., nežinau ar tai begalima pavadinti gyvenimu, gal tik egzistavimas ir netgi noras išeiti iš šio gyvenimo.Tai laikas, kai nieko nenori ir negali daryti, kai skauda visą kūną, o baisiausiai kai skauda sielą, kuri drąskoma ir nematai jokios gyvenime išeities. Ir aš gėriau antidepresantus, bet tik tuomet, kai negalėjau iškęsti skausmo, po to kurį laiką negerdavau, o kai užeidavo begaliniai sunku vėl keletą savaičių gerdavau, bet žinokit, kad antidepresantai nepadės, jie tik atitolina skausmą, gal pabandykit, tik pabandykit negerti, nes turi išskaudėti, o kaip kitaip ir nebijokit savo skausmo, o pabandykit jį apkabinti, nekovokit su juo, neįveiksit, pabandykit jį priimti. 2 mėnesiai yra tas laikas, kai tu tik susigaudai kas su tavimi įvyko, dabar pradėkit mokintis gyventi be sūnaus...iš lėto, neskubant, vis atiduodant sūnų Dievui, kito kelio mes neturim, turim keltis iš lėto ir eiti su viltimi susitikti. Jūsų žodžiai "be vaistu gal jau ir manes nebebutu...." jie mums taip pažystami ir išgyventi, bet žinokit, kad jūs ne viena, mes čia rašančios esame su jumis, o aš budėsiu maldoje už jus ir už jūsų sūnų. Aš pradėjau rašyti į šią svetainę tik praėjus daugiau kaip metams po sūnaus mirties, nors žinojau apie ją, bet tarsi nebuvo prasmės rašyti, dalintis, o dabar atsiverčiu beveik kiekvieną dieną ir negaliu nerašyti, net nežinau kodėl....
|
|
|
|
