| |
Prieš penkias dienas netekau pačios brangiausios, mylimiausios katytės, mums ji buvo viskas: ir draugė, ir vaikas...Su vyru neturime vaikų, todėl tie 11 metų praleisti su ja tokie brangūs, tokie artimi, kad šiandien labai sunku be jos... Viskas atminty: čia gulėjo, atbėgdavo pasitikti, miauksėdavo, reikalaudavo dėmesio - tokia miela ir vienintelė, nežinau, kaip reiks gyventi toliau: mes tokie buvom artimi... gal kitiems ir juokinga, bet mums ji buvo kaip žmogus, kurios labai, labai trūksta....
Įdėjimo data: 2014-02-24 |
Rašyti komentarą
medžių šviesa 2014-02-26
Begaliniai norėčiau Jums padėkoti, kad taip nuoširdžiai ir brandžiai pasidalinote savo Kančia, širdgėlos sklidinais išgyvenimais, jausmais, mintimi, jog nežinote, „kaip reiks gyventi toliau“.
Nebe vieną tokią Netektį ir pati savy nešiojuosi, todėl visada sakiau ir sakysiu, kad gedėti Gyvūnėlio yra daug sunkiau nei Žmogaus. Kodėl? Paaiškinsiu rašytojo C. Amory žodžiais: „Brolio, sesers ar tėvų netektis yra baisi širdgėla, bet būna laidotuvės, šermenys, ateina žmonės, jūs gaunate užuojautos laiškų, žmonės kalbasi su jumis. Gatvėje prie manęs gali prieiti koks nors pažįstamas ir pasakyti: „Artai, sužinojau, kad mirė tavo tėtis. Labai užjaučiu. Jis buvo šaunus vyras“, – ar ką nors panašaus. Tačiau niekas prie manęs neprieis ir nepasakys: „Artai, girdėjau netekai Pilkio. Užjaučiu. Jis buvo puikus šuo.“ Niekas niekada prie manęs neprieis ir nepasakys, kad užjaučia mane netekus Pilkio...“
Kaip galėtų neskaudėti, negelti paširdžių, nekankinti nenumaldomas Ilgesys netekus savo Angelėlio? To, Kuris besąlygiškai mylėjo, Kuris vienintelis subtiliausiu būdu leido Jums būti tuo, kuo esate iš tikrųjų, Kurio Gerumo ir Meilės buvo sklidini visi namai... Tokio bedugnio Sielvarto metą nepaprastai norėčiau nuoširdžiai Jus apkabinti ir ilgai ilgai pabūti ilgesingoje Tyloje... Manau, kad giliausiai žmones paguodžia ne gražūs, įžvalgūs žodžiai, o tai, kas išsakoma ir perduodama Tyla... Jūsų Katytė buvo ir NIEKUOMET NENUSTOS BŪTI. Visas Jos gyvenimas buvo Būtis. Jūs ir Jūsų vyras, kurie taip artimai ir gražiai Ją pažinote, šios mažos, ištikimos Širdutės dėka tapote tik dar turtingesni Meile, Atjauta ir Supratimu. Ir Anapus Jūsų katytė NIEKADA NENUSTOS Jūsų MYLĖTI, ir Ten Ji bus kiekvieną akimirksnį Jus lydinčiu Angelėliu.
Kaip gyventi toliau? Tik įprasminant savo Kančią! Todėl visa Siela linkiu Jums „prasmingo gyvenimo po šitos Netekties“, šviesios, brandžios ir tyros kasdienybės tėkmės! Širdimi lenkiuosi.
Jūratė 2014-07-16
Labai jus užjaučiu ir suprantu. Mano mylimą brangiąją katytę teko užmigdyti pernai rugsėjo 11, dėl veterinarų kaltės. Taigi, praėjo daugiau nei pusmetis. Kartu su ja praleidome tik 3 nuostabius metus, bet ji buvo mano antroji oda, keliavo su manim į 2 užsienio šalis ir atgal. Praėjus mėnesiui po netekties, pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje. Nustebau, kaip ši padėjo gedėti ir susitaikyti su netektimi. Meškutė niekur neprapuolė, ji žaidžia katukų rojuje, tikiu, su jūsų katyte ir kitom. Pamėginkite pasavanoriauti. Esu tikra, kad jūsų katytė labai apsidžiaugs, kad padedate jos gentainiams, užuot vien verkę į pagalvę. Sau taip sakydavau. Laikykitės.
liutuke 2016-11-22
Medziu sviesa, labai dekoju uz toki komentara, labai man siuo momentu padeda tokie zodziai, nes labai isgyvenu stipriai savo suniuko netekti. Nezinau kaip man toliau gyventi, situacija panasi, su vyru vaiku neturim, tai tas suniukas buvo man kaip vaikas, tiek mylejau, tiek rupinaus, bet ji isejo.........
|
|
|
|
