Laba diena visiems! Visų pirma noriu pasakyti, jog visi rašantys čia esate labai stiprūs žmonės, stengiatės išgyventi jaučiamą skausmą, neliekate su artimojo žmogaus netekties išgyvenimais vieni, dalinatės patarimais, suprantate kito skausmą. Visų antra, noriu pasakyti, jog aš ir pati išgyvenu tėčio mirtį.. Praėjo trys metai, kai nebeturiu tėčio, rodos, gana nemažai laiko, bet rodos, kad dar vakar suskambo telefonas ir balsas pranešė, kad nebėra tėčio. Trys metai, o rodos, kad jau visą amžinybę nebejaučiu jo apkabinimų, nebegirdžiu juoko, negaunu vertingų patarimų. Bet žinote, aš jau beveik išmokau su tuo gyventi, žinau, kad nuvažiavus į kapines visada galiu su juo pasikalbėti, galiu prisiliesti prie žemės, kurioje jis guli ir tarsi pajusti, jo prisilietimą. Galiu ateiti prie jo kapo ir parodyti, kad mano gyvenimo meilė ant rankos užmovė žiedą ir esu tikra, kad jis tai mato. Esu tikra, kad jis visada šalia manęs, nesvarbu, kur aš būčiau. Žinau ir tai, jog jis visuomet eina iš paskos manęs ir pagaus mane, kai "sugriūsiu". Gerai suprantu, kaip jaučiasi žmogus netekęs vieno iš tėvų, žinau, kaip sunku matyti tas vietas, kuriuose buvom kartu ir kurios dabar jau tuščios..
Rašau čia dar ir todėl, kad noriu pasikalbėti su žmonėmis, kurie neteko savo mamos ir tėčio.. Taigi, jei tik nori, gali man parašyti.. Juk kartu ištverti skausmą bent kažkiek lengviau..
Įdėjimo data: 2013-04-03 |
