| |
Nerandu ramybės, vis klausiu savęs, ar aš mylėjau mamą? Kai jai buvo sunku, aš visad buvau šalia, gal ne visada išklausydavau ar pritardavau, bet rūpinausi sveikata, padėjau tvarkytis namuose. Bet ar tai meilė? Ar vaikai turi teisę paklausti, o ar mane mylėjo mama? Bet aš dažnai pagalvodavau, kad per darbus ir išgyvenimus labai mažai mane glostė ar mylavo...neprisimenu. Kodėl aš šiandien noriu viską pradėt iš naujo? Gal, kad slegia kaltė? Ką daryt, ką galvot, kad nebūtų taip liūdna ir sunku? Paskutinius tris mėnesius manęs mama jau nepažino ir buvo beviltiška laukti pagerėjimo (taip sakė daktarai), bet man tai visai nesvarbu. Vienintelė mintis - aš turėjau daryti kažką kitaip, bet nespėjau...
Įdėjimo data: 2013-02-26 |
Rašyti komentarą
dotuke 2013-02-26
Mama tave tikrai mylejo. Zmones kitaip auge, ju tevai nemylavo ir negloste, todel jiems galbut tai neatrode butina daryti savo vaikams.
|
|
|
|
