| |
Einant laikui, skausmas po TRUPUTĖLĮ mažėja. Bet tik kartais. Bet kartais jis taip SMOGIA, kad nežinai, ką daryti, kaip elgtis... Ir taip jau bus VISADA. Patikėkit, taip tikrai bus, nes tai patikrinta, išbandyta, širdyje išnešiota ketverius metus. Niekur negali pabėgti, pasislėpti.... Galvoji, galvoji, mąstai, mąstai... Niekaip negali susitaikyti, patikėti, kad mylimiausio, jauniausio (Jaunėlio) žmogaus nėra ir niekada GYVO jau nebus su Tavimi... Tik sapnuose (kada ir kaip norės) jis tave aplankys... O ryte liks tik džiaugsmas, kad aplankė, ir neišmatuojamas skausmas, kad tai buvo tik sapnas. Neateis, nepabels į duris, niekada jų neatvers... Gali ką nori daryti (rėkti, daužytis, keikti...) - niekas nepasikeis. Niekas nepadės, niekas nepasikeis... Padėti gali tik pats sau ir niekas kitas. Paprasčiausiai kiti bijo arba nežino, kaip Tau padėti, todėl ir nebando Tau padėti. Tiktai Tu pats esi savo pagalba. Stiprybės ir Dievo palaimos (O Jis gali padėti).
Įdėjimo data: 2013-02-09 |
Rašyti komentarą
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2014-02-08
Prieš pusmetį palaidojau savo brangiausiąjį žmogų. Skausmas visai nemažėja, bandžiau pati pasitraukti iš gyvenimo - nepasisekė, tačiau vis tiek galvoju tik apie mirtį, apie išėjimą pas jį. Gyvenimas tapo absoliučiai beprasmiu. Nepadeda nei malda, nei tabletės.
|
|
|
|
