| |
Jau septyni metai, kaip mes netekome brangiausio zmogucio, savo sunaus, jam tik 15 metu buvo, nusizude, kodel iki siol tas klausimas kankina...koks skausmas laidoti savo vaika, tai negyjanti zaizda visa gyvenima, ir laikas kuo toliau eina tuo sunkiau gyvent...Kiekviena diena ant kapu einam, kiekviena diena verkiu, zinau kad tai negalima, sako jiems ten blogai, bet susilaikyt yra sunku, noro gyvent visiskai nera...Laukiu kad ateis ta diena kai mes susitiksim...
Įdėjimo data: 2012-12-11 |
Rašyti komentarą
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2012-12-11
Laba diena, aš kiekvieną dieną atsidarau šį puslapį, kad uždegčiau savo sūnui žvakutę, ir kai randi vėl ir vėl naują nuotraukėlę, taip baisu pasidaro, kad tiek daug skausmo yra, tiek jaunų, gražių vaikų netenkame. Visiems tėvams skausmas begalinis, bet vis pagalvoju, kaip turi išgyventi tėvai, kurių vaikai patys pasirinko mirtį. Vaikai privalėjo prašyti tėvų pagalbos, jie privalėjo gyventi. Mano sūnus tos galimybės neturėjo ir pagalbos nebespėjo paprašyti...
Krizių įveikimo centro psichologai 2012-12-11
Labai užjaučiu dėl Jūsų sūnaus netekties. Septyneri gedulo metai - ilgas laiko tarpas ir atrodo, kad per juos nė diena nepraėjo be minties apie sūnų ir jo savižudybę. Tokios skaudžios netektys nepraeina be randų, tačiau ilgą laiką gyventi su negyjančia žaizda gali būti tikrai sunku. Labai svarbu, kad dalinatės savo jausmais ir jei norėtumėte daugiau pasikalbėti apie savo išgyvenimus, lauktume Jūsų Krizių įveikimo centre. Galbūt kartu galėtume paieškoti, kaip palengvinti šiuos jausmus.
A. 2012-12-14
Kaip baisu ir kaip gaila.. užjaučiu jus labai
Raminta 2014-01-10
Sveiki, o po mano sūnelio Kristijono pasitarukimo praejo jau pusantru metu, taciau kaip kiti sako laikas gydo zaizdas, bet tik ne tevams... Man kuo toliau tuo labiau jo truksta, gyvenu prisiminimais ir mintimis kiek jam dabar butu metu, ka veiktu ir t.t nors gyvenimas juda i prieki ir negali rodyti savo kanciu kitiems, belieka uzsidejus kauke apsimetineti kad viskas gerai, o is tikruju norisi rekti, draskytis, bet kas is to, juk nieko negali pakeisti, jei kas mane grazintu i ansktesnius laikus, as tikrai buciau ji issaugojusi, mano brangiausias Kristuti, kaip man taves truksta!!!
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2014-11-26
Anksčiau, kol nebuvau susidūrusi pati su tokia netektimi, nemaniau, kad tiek vaikų pasitraukia patys iš gyvenimo. Aš netekau dukters prieš metus ir skausmas nemažėja, o didėja. Nebežinau, kaip atsilaikyti.
|
|
|
|
