| |
Jau 2 mėnesiai kai mano 17 metų sulaukęs sūnelis pats pasitraukė iš šio gyvenimo. Tai buvo paskutinis jo bandymas, kuris jam pavyko. O aš, netikusi mama, žinodama, kad jis jau bandęs žudytis, bijojau ta tema su juo pasikalbėti... Bijojau apie tai prašnekti, kad jo nepastūmėčiau... O tai įvyko, nerandu sau vietos, kai pagalvoju kaip jam buvo sunku, ypač paskutinėmis minutėmis, o manęs nebuvo šalia, dažnai nebuvo šalia... Kad tik galėčiau pasukti laiką atgal, kaip gyventi toliau , kaip surasti ramybę. Gal toje knygoje rasiu atsakymą į savo klausimą...Bet ar po tokios netekties turiu teisę džiaugtis gyvenimu, juk aš kalta, kad taip įvyko!!!!
Įdėjimo data: 2012-10-29 |
Rašyti komentarą
Vilte, 2012-10-29
Mano likimo drauge, labai noreciau paguosti, tik nera tokiu zodziu kurie nuramintu, tiktai yra zinojimas, kad Jus neviena tokia, kad ne Jums vienai taip skauda. Noriu dar paguosti, kad taip pat lygiai jauciuosiu kalta ir as, nors net juodziausiom dienom neisivaizdavau, kad mano mergaite gali taip padaryti. As jau pusantru metu neturiu savo Saulytes, o man taip pat lygiai skauda, bet zinau daugiau mamu, kuriom palengveja greiciau. Galiu patarti tik tiek, kad negalvokit apie ateiti, nes labai sunku, galvokit apie sia diena, sia valanda ka nuveikti, kuo uzsiimti, tik taip bus bent truputeli lengviau. O tikro dziaugsmo gyvenime jau pas mus nebus. Turim susitaikyt su kitokiu gyvenimu nors dar ir pati nezinau kaip. Labai uzjauciu ir linkiu stiprybes. Man atrodo mes nekaltos, juk tycia nedarem, juk mylejom savo vaikus, tikrai mylejom.
Krizių įveikimo centro psichologai 2012-10-30
Labai užjaučiu Jus dėl sūnaus netekties ir dėl skausmo, kurį išgyvenate. Noriu Jums pasakyti, kad nesate ir negalite būti kalta dėl sūnaus savižudybės. Suprantu, kad priekaištai sau ir galvojimas, ką būtų buvę galima padaryti, gali labai slėgti ir skaudinti. Kviečiu nelikti vienai su savo skausmu ir pasikalbėti apie savo mintis ir išgyvenimus su psichologu (www.krizesiveikimas.lt).
Rasa 2012-10-30
Kas kartą atsivertus šį puslapį suspaudžia širdį "Ir vėl", jeigu kokia stebuklinga jėga sustabdytų beprasmes mirtis, mažiau būtų skausmo. Apraudu kiekvieną, nors nepažįstu, bet žinau kaip kenčia jų artimieji, pasikeičia jų gyvenimas. Manau reikia atrasti tikslą dėl ko dar reikia gyventi. Labai sunku atrasti ramybę ir susitaikyti su savo kalte. Esu labai dėkinga čia rašiusioms moterims ir palaikiusioms mane. Gal ir jūs atrasite paguodą bendraudama su to paties likimo žmonėmis. Stiprybės jums.
irena 2012-10-30
Deja ir as esu mama, kurios vaikas nusizude. Jam buvo 22. Su tuo skausmu, su ta kalte jau gyvenu 6 metus. Galvojau ir as, kad neisgyvensiu, kad neturiu teises gyvent, jei jam buvo taip blogai, kad ryzos nusizudyt, o as nesupratau, nepadejau. Maniskis nusizude svetimoj saly (Anglijoj), tarp svetimu zmoniu, kaip jam turejo but negera ir baisu. Netikejau, kad galesiu tiek ilgai be jo gyvent, bet noriu as to ar ne, laikas pats bega nesustodamas. Baisu ir skaudu, kaip ilgai as jo nemaciau, nors kiekviena diena, kiekviena minute jis yra su manim, mano sirdyje. „Noreciau pamatyti tavo silueta, bent seseli ar grazu atspindi lange, bet, gaila, tokia jau realybe, taves siame pasauly jau nera“. Labai, labai uzjauciu del sunaus, labai suprantu ir zinau ka jauti, tik nezinau kaip paguosti. Linkiu stiprybes, jos labai reikes, sveikatos, kad atlaikytum, kad isgyventum. Sunkus ir ilgas kelias dar laukia, baisiausia, kad jau nieko pakeisti nebegalima. Tiek as, tiek manau ir Jus pati ir daugiau mamu atsirastu, kurios mielai sutiktu atsigulti i savo vaiku vieta, kad tik Jie sugriztu, bet deja...., taip nebuna. Belieka mums tik asaromis laistyti likusi mums gyvenimo kelia, myleti Juos visa sirdimi, gaileti ju, nes labiausiai tai jie nusiskriaude save, nebegali dziaugtis gyvenimu, juk tokie jauni, grazus buvo. Sakau nekaltinkit saves, Jus tikrai nekalta, bet zinau, kad vistiek kaltinsit, nes ir as save kaltinu. Mes gi tikrai labai mylejom savo vaikus, labai rupinomes, gal laiko skyrem per mazai, bet ka galejom kitaip, jei reikejo ir reikia lekt i darbus, reikia gi uzdirbt pragyvenimui, gyvenimas sunkus, sudetingas,O jaunimas dabar labai jautrus, gal is tikruju yra tas likimas zmogui kazkoks duotas. O dabar tik reikia laikytis, stengtis kazkaip pragyvent diena po dienos, diena po dienos, gi neturim teises mes paluzt, nes ka tada tektu isgyvent kitiems artimiesiems, mes gi nenorim skaudinti kitu. Ziurekit saves, laikykites, nes zinokit likes sunus tikrai labai pergyvena ne tik del brolio, bet ir del to, kad Jums sunku. Laikykites, reikia isgyvent, turit isgyvent, o sunelis dabar visada gyvens Jusu sirdy ir atminty, visada mintyse bus salia Jusu, visada bus kartu. Laikykites, stiprybes Jums. Negaliu meluot, kad bus gerai, bet gyvensit ir su laiku ismoksit su tuo skausmu gyvent.
DAIVA 2012-11-02
mano mielosios kaip nors laikykites, nera paguodzianciu zodziu nera baisiau kaip laidoti savo vaikus.
Lina 2012 11 06 2012-11-06
Gal rašau Ramintai? Radau ir aš jūsų komentarą po savo išgyvenimais. Ačiū,gera matyti, kad zmonėms, kurių tu nepazįsti, taip pat skaudu kaip dėl savo, taip ir kito vaikelio. Aš jau 9 mėnesius savo Deividuko nebematau. Skausmas ne kiek nemazeja, kai pamatai gatvėje jaunuolį, taip norisi klykti, o kur mano sūnus, kodėl taip atsitiko? Kur beeitum, ką begalvotum prisiminimai visada šalia. Yra tėvų, kuriems vaikai nereikalingi, išvaro, išsizada jų, o iš mūsų, kuriems vaikai VISKAS, juos atėmė. Taip sunku, kad atrodo nebeištversi, eini prie kapelio ir kojos linksta per kelius, tiek planavai ir svajojai, viskas veltui...
Raminta 2012-11-09
Aciu Mielosios, kurios parasete, kaip galvojau taip ir yra, visos mes isgyvename tokius pacius praradimo jausmus ir tuos pacius klausimus uzduodame sau. Tik ka perskaiciau knyga Sielvartas po netekties, kurios pavadinima radau vienos is jusu komentaruose. Aisku, lengviau nepasidare, bet i kai kuriuos klausimus ar savo veiksmus radau savotiska atsakyma. Supratau, kad zmoniu netekusiu vaiku tokiu budu, mintys yra identiskos. As pastebejau, kad man yra lengviau, kai neuzduodu klausimu kodel ir neieskau atsakymu. Stengiuosi kuo daugiau darbu ir buvimu su kitais zmonemis bent tam kartui bent kiek primirsti savo netekti.
Visom parasiusioms labai dekoju ir linkiu mums visoms stiprybes ir meiles gyvenimui.
Vaida s 2018-09-04
7 metai kaip netekau dukrytes. Tiek pat metu kenciu. daznai apsimetu uzdidedu kauke, kad viskas ok. Po to savaite grauzi. Juk neturiu teises i laime. As labai noriu pas ja. Beprotiskai ...
Vaida s 2018-09-04
7 metai kaip netekau dukrytės. Tiek pat metų kenčiu. Dažnai apsimetu, užsidedu kaukė kad viskas ok. Po to savaitę graužiuosi. Juk neturiu teisės į laimę. Aš labai noriu pas ją. Beprotiškai ...
|
|
|
|
