| |
Kai mirė mano jūrų kiauliukas norėjau mirti, mažai betrūko, kad būčiau atėmusi sau gyvybę. Man dar iki dabar labai skaudu, niekaip negaliu patikėti, kad jo nebėra.
Įdėjimo data: 2012-07-09 |
Rašyti komentarą
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2012-07-09
čia ne vieta lyginti žmonių ir gyvūnų netektis, galėtumėt tokių išgyvenimų ir nedėti, įžeidžiate, mus, išgyvenančius dėl savo artimųjų.
keista 2012-07-10
Man atrodo, kad rašot ne į tą temą...šioje gi kalbama apie mirusius artimus žmones, o ne apie gyvūnus... Kur žiūri puslapio administratorius?
Krizių įveikimo centro psichologai 2012-07-10
Išties, žmogaus ir gyvūno mirties lyginti negalime ir nelyginame. Tačiau netektis išgyvename jausmais, o jie - tie patys mūsų jausmai, kurie gelia, kai netenkame kažko, kas mums tuo metu buvo labai svarbus. Neretai, mylimo gyvūno netektis – tai pirmasis jauno žmogaus susitikimas su netektimi ir jos sukeliamu skausmu, kuris padeda pasiruošti, deja, neišvengiamoms netektims ateityje. Manome, kad bet kurio amžiaus žmonių išgyvenimai dėl netekčių yra verti pagarbos. Norime pakviesti nesiginčyti dėl netekties jausmų. Linkime pakantumo ir geranoriškumo vieni kitų jausmams.
Krizių įveikimo centro psichologai.
keista 2012-07-13
Niekas nesiginčija, kad skaudus būna ir mylimo gyvūnėlio praradimas, ypač vaikui, tačiau... Argi nebūtų galima išgyvenimais dėl prarasto gyvūno dalintis kurioj kitoj rubrikėlėj, nes, patikėkit tikrai kažkaip nejauku žiūrėti, kaip šalia motina išsako savo skausmą dėl vaiko netekties ir šalia kažkas verkia dėl jūrų kiaulytės. Mano manymu, tie išgyvenimai turėtų būti atskirti... Juk tai nėra labai sudėtinga...
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2012-08-04
Nustokit teisti..
|
|
|
|
