| |
Birželio pirmąją avarijos metu netekau sužadėtinio... Nuo tada laikas sustojo. Nebeskiriu dienų, valandų. Jaučiuosi žuvusi tądien, kartu su Juo. Esu našlaitė, todėl Jis man buvo viskas: mama, tėtis, brolis, sesuo, geriausias draugas, geriausia draugė... Norėčiau išeiti pas Jį, bet palaidoti mus abu JO tėvams būtų nepakeliama. Tik tai palaiko mano egzistenciją.
Įdėjimo data: 2012-06-14 |
Rašyti komentarą
Uzjaucianti 2012-06-16
Suprantama, kad skausmas nepakeliamas..Sunku, kad praradot tai, ka labiausiai mylejot, zmogu kuris jums buvo viskas. Bet reikia gyventi toliau, eiti i prieki, nenuleisti ranku...Praleistas laikas kartu ilgai bus jusu prisiminimuose, truks jo visada, o ir daug dalyku jums ji primins. Bet reikia kovoti del savo gyvenimo. Nemanau,kad jis butu laimingas zinodamas, kad jus nuleidote rankas. Priesingai, daugiau laiko praleiskite su draugais, nes tuo metu jie didele paguoda, ramstis..Linkiu jums nepaluzti, eiti i prieki, gyventi!!!Sekmes ;)
Ina 2012-06-16
Suprantu jūsų skausmą ir neviltį.Po jūsų netekties praėjo labai mažai laiko, todėl dabar netikėsite, jeigu pasakysiu, kad po pusmečio, metų bus šiek tiek lengviau. Gyvenimas nebebus toks, koks buvo, bet mes, praradę savo brangius žmones, turime išmokti gyventi su ta netektimi. Mes jau nebegalime jiems padėti, tad būkit stipri, elkitės taip, dirbkite kažką taip, kaip būtų norėjęs jūsų mylimas žmogus. Jis tikrai nenori matyti jus kenčiančios, nelaimingos, o tuo labiau išėjusios paskui jį. Patikėkit- praeis kiek laiko- pasijusite daug geriau,,,o dabar atrodo nėra prošvaistės, nėra nieko, nėra vilties, bet ji atsiras...Patikėkit, žinau, ką sakau. Stiprybės, mieloji.
|
|
|
|
