El. paštas: info@gedintiems.lt
 

Pagrindinis

 

Artimieji

 

Mylimi gyvūnai

 

Išgyvenimai

 

Pagalba

 
   
 
 
 

Artimieji

Įdėti naujus duomenis      
 


 
 
 Vaclovas Šulcas

1943.05.29-2005.07.01

Netekau tėvelio prieš septynerius metus. Jis sirgo sunkia liga Leukemija. Kai išgirdau diagnozę apie jo ligą nežinojau kaip įeisiu į palatą ir vaidinsiu kad viskas gerai, kaip pasakysiu kad bus viskas gerai.Teko tai ištverti kad ir kaip buvo skaudu, turėjau pameluoti,kad tai tik limfmazgių liga ir tai pagydoma. O kai išėjau iš palatos ir leidausi liftu, pratrūkau. Buvo baisu, pasakė gyvens gal mėnesį gal metus neaišku. Išgyveno 2,5 metų. Ir nežinau ar gerai dariau kad melavau ar ne, nors jis jautė ir žinojo kas jo laukia, bet ta tema mes nekalbėjom visiškai. Jei jis pasakydavo ką apie mirtį, rasdavau ką atsakyti,kad klysta čia juk pagydoma. Daug teko iškentėti, teko gulėti kartu, kai jam buvo blogai, bet ir vėl sustiprėjo, vėl visas žydėjo tiesiog. Paskutinį kartą būdamas namie, pjovė žolę, jėgų turėjo užtektinai. Sirgdamas turėjo jų daug. Galbūt jis stengėsi nepasiduoti, galbūt jų ir buvo, o galbūt kitaip nemokėjo, nes būdamas sveikas buvo be galo darbštus, linksmas žmogus. Be jo artimiesiems draugams sunku. Kai jo netekom, baigėsi mūsų susitikimai, šventės. Jų dabar reta. Skaudu visiems kad neteko muzikanto (grodavo armonika, akardionu) bet ir širdžiai mielo žmogaus.Be jo ne tokios mielos ir smagios šventės,be jo nėra įkvėpimo visiems susitikti,pasėdėti,nes širdyje ilgesys ir tuštuma. Bet atėjo ta diena kai mus paliko. Spėjom atvažiuoti į ligoninę ir pabūti paskutines jo gyvenimo akimirkas. Buvo nesuprantama, kaip galėjo taip atsitikti, vakar kalbėjom, ėjo pavalgyti į valgyklą, jautėsi pakankamai gerai,tik dusino,kad rytoj jau nieko nepasakys.Kalbėti tą dieną,tas minutes jis jau nebegalėjo.Tik buvome šalia...Tik vieną pasakysiu, nepalengvėjo nė trupučio, nors praėjo tiek laiko. Sunku ir skaudu dar prisiminti. Metus sapnuodavau dažnai, kalbėdavomės sapne. O paskutiniame sapne jis man atidarė plačiai duris, plačiai atvėrė į mano gyvenimą ir pakilo baltas baltas į dangų tuo taku iš kurio atgal negrįžtama. Dabar sapnuoju retai, nors norėčiau dažniau. Norisi žinoti, kad jis manimi rūpinasi, mane stebi. Bet jaučiu, kad tai vyksta, nesvarbu kad retai sapnuoju. Juk jiems reikia ramybės. Neseniai sapnuotas paskutinis sapnas tai įrodė. Po sapno dar ilgai verkiau, tik supratau viena, kad jis ar bėdoje ar džiaugsme su manimi. Ir niekada manęs nepaliks.....



Įdėjimo data: 2012-04-29


Zvakute Uždegta žvakučių: 1187

Uždegti žvakutę