| |
Gal yra žmonių, kurie neteko savo mylimųjų ir galėtų pasidalyti savo skaudžia patirtimi? Kaip jūs išgyvenate skausmą, vienatvę, ilgesį, likę vieni, ypač po daugelio santuokoje pragyventų metų, kaip tvarkotės su užgriuvusiais rūpesčiais po artimojo savižudybės?
Įdėjimo data: 2012-03-04 |
Rašyti komentarą
paluzusi 2012-04-04
Pries 2 sav. palaidojau teti, mama mire pries kelis metus, aisku sunku, skaudu, neviltis, man padeda ejimas i baznycia, Kaune yra tokia prie skalsos, kur kryzius nesudeges per gaisra, tai perki zvakute, parasai kam ir nuo ko, tada vyksta misios o ji dega 7d., man tai padeda, aisku reikia issikalbeti, ar bent koki dienorasti rasyti. Stiprybes jums.
Rasa 2012-04-05
Tai as parasiau patarimo. Bedu susikaupe daug, po netekties prisidejo avarija, sunaus gerimas, pries 2 dienas as pati buvau arti savizudybes, sutrukde netiketai atvaziave draugai, issiveze pas save. Nebegaliu buti namuose, nebeistveriu visu bedu, kad ir kaip stengiuosi.
Paluzusi 2012-04-07
Deja bedos po viena nevaiksto, bet jos mus ir daro stipresniais, po visu nelaimiu butinai ateis ir sviesesniu dienu, juk vistiek yra koks nors zmogus kuris jums artimas, bet labiausia reikia branginti savo gyvybe, nes atsidurus ant mirties slenkscio, kelio atgal nebera, o juk tikrai verta gyventi.
Rasa 2012-04-23
Dabar jau galiu pasidalyti ne tik savo skausmu, bet ir pasiekimais. Po 2 mėnesių po vyro mirties tęsiau vairavimo kursus. Taip pavargdavau, kad nebelikdavo laiko niūroms mintims. Sunkiai sekėsi, netektis daug jėgų atėmė, bet pastebėjau, kad galiu susikaupti ir siekti savo tikslo. Išvažiuojant į egzaminą taip suspaudė širdį, kad niekas manęs neišlydi ir nelauks grįžtančios. Pasiekiau, išlaikiau, po egzamino ilgai verkiau.Draugai man padėjo ir palaikė, bet pačio artimiausio žmogaus nebėra. Taip trūko jo apkabinimo. Teks išmokti pačiai kabintis į gyvenimą, rūpintis buitimi, namais ir savimi, kad nebūčiau sūnui našta. Tikiu,kad išmoksiu ir viską įveiksiu.
Paluzusi 2012-04-24
Saunuole, laikykis siek savu tikslu, zinok kad jis tave palaiko nors tu to ir nejauti, mums brangus zmones tampa mums kaip angelai sargai, kuriu mes nematom, bet jauciam ju palaikyma.
dange 2012-05-02
Pries 3 men palaidojau savo gyvenimo vyra ir meile kol kas nesugebu tvarkytis, 2 men geriau aukoholi po to psichiatrai, psihologai dirba su manim, pati ieskau pagalbos, pavargau nuo kaltes jausmo, skausmo, tustumos, ilgiuos jo apkabinimu, silumos pagirimu kokia as nuostabi, bet deja turim buti stiprus, myleti juos savo sirdyje ir leisti jiem ramiai ilsetis. Nors pati dbr taip rasau, o vis galvoju apie savizudybe, bet negaliu pasiduot, turiu kovot, kad ir kaip sunku! Tad buk stipri jei per sunku kovokim visi kartu!!!
Rasa 2012-05-03
Ačiū, mergaitės, už palaikymą. Teisingai parašei, Dange, kovokim kartu. Tik supratimas ir palaikymas suteikia mums jėgų. Kai būna liūdna ir sunku, taip laukiu, kad kas parašytų į šį puslapį. Kiekvienas žodis ir graudina, ir tuo pačiu suteikia stiprybės.
Rasa 2012-07-26
Praėjo pusmetis. Kiek stengiausi, tvarkiau visus reikalus, niekas negerėja. Atrodo jeigu bandau keltis, o kažkas vėl tempia atgal. Baigėsi bedarbio pašalpa, gyventi nėra iš ko.Darbo nėra, nors jeigu ir atsirastų, aš jau nebegalėsiu dirbti, nes mano darbe svarbi išvaizda. Atrodo toks menkniekis prieš visas bėdas, supūliavo ir išlūžo dantys, o gydytis nėra iš ko. Giminės padėti negali, prašiau draugų pagalbos - jie gražiai išsisuko, nors dirba užsienyje, nėra tokie skurdžiai. Jaučiuosi ties praraja, niekas neateis ir neišgelbės. Pergyvenau netektį, bandžiau taikytis su likimu, bet neištversiu skurdo ir pažeminimo. Esu elgeta su aukštuoju, kuri laukia, kad kas atneštų maisto, nes pati pragyventi negali. Beje man kruopų niekas neskyrė, nes buvau baisiai turtinga - gavau bedarbio pašalpą ir pardaviau turtą, kuriuo padengiau laidotuvių ir paminklo statymo išlaidas. Negana to, kad neturiu iš ko gyventi, jau nebeturiu galimybių kabintis į gyvenimą. Visas gyvenimas man tapo toks beprasmis, juk tiek mokiausi, siekiau, o nusipelniau tokio pažeminimo. Tai mane pražudys.
Danguole 2012-08-03
Pries menesi palaidojau vyra, zuvo avarijoj. Nugyventi 25 grazus metai kartu, visur ir visada vaiksciodavom susikibe uz ranku.Tik po triju savaiciu pradejau suvokt, kad jis nebegris. Sapnuose vis kvieciu eit kartu, bet visada isgirstu atsakyma "negaliu maziuk". Atsibudus sielvartas darosi nepakeliamas. Su savo skausmu esu visiskai viena.
Rasa 2012-08-30
Kas pasakė, kad laikas gydo žaizdas? Atrodė, kad bėgant laikui bus lengviau, netiesa - man sunkiau. Kai artėja ruduo ir ilgėja vakarai nerandu sau vietos. Labai trūksta bendravimo, kai tušti namai, o telefonas tyli. Draugams ir giminėms mes atsibodom su savo bėdomis. Neseniai teta pasakė: "Ko tu nesišypsai, nieko nepakeisi, reikia gyventi toliau". Šypsotis, po 7 mėn netekties, kai, rodos tik dabar suvokiau kas nutiko ir širdis plyšta. Skaudu, kai artimi žmonės nesupranta, nebesinori su jais bendrauti. Dažnai pagalvoju gal yra tokio pat likimo žmonių, kurie norėdami nuvyti niūrias mintis vakarais norėtų bendrauti per skype? Parašykit, skype vardas - vitaami.
Krizių įveikimo centro psichologai 2012-08-31
Netekus artimo žmogaus išgyventi skausmą padeda kitų žmonių palaikymas. Susitikti su panašaus likimo žmonėmis, dalintis savo išgyvenimais, palaikyti vieni kitus, kreiptis pagalbos į psichologus, kai yra nepakeliamai sunku, - yra stiprybės ir rūpinimosi savimi požymis. Mūsų centre Vilniuje organizuojamos paramos grupės netektis išgyvenantiems žmonėms. Kviečiame ateiti į šias grupes ir nelikti vieniems su savo skausmu. Daugiau informacijos rasite: http://www.jppc.lt/?p=78&lng=lt. Laukiame jūsų.
Rasa 2012-09-01
Ačiū, jūs man jau siūlėte ir labai norėčiau dalyvauti, bet nėra galimybių, nes gyvenu Lietuvos pakrašty, atleista iš darbo ir jokių pajamų. Žinau, kad yra daugiau tokių žmonių, kurie negali pas jus atvažiuoti. Gal kas sugalvotų paramos grupes organizuoti kituose miestuose, tikrai būtų parama gyvenantiems atokiau.
|
|
|
|
