El. paštas: info@gedintiems.lt
 

Pagrindinis

 

Artimieji

 

Mylimi gyvūnai

 

Išgyvenimai

 

Pagalba

 
   
 
 
 

Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis      
 
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Žinia apie brolio galimą nuskendimą užklupo labai netikėtai. Negalėjau patikėti, kad taip gali būti... Ir netikėjau ilgai. Tuo metu jaučiausi taip, kad turiu palaikyti mūsų šeimą: mamą ir tėtį ir pati laikiausi vien tik dėl jų. Kuo ilgiau nerado brolio, tuo labiau norėjosi tikėti, kad jis gyvas ir ta mintis vis dažniau sukosi galvoje... Tačiau po nepilnų trijų mėnesių visas tas viltis teko palaidoti kartu su broliu. Tada prasidėjo mano košmaras - neprisimenu, kaip pragyvenau gerus puse metų, nežinau, kaip pavyko baigti mokslus... Buvau pikta ant viso pasaulio. Mes sakydavom, kad esam šeima šeimoje ir netekau tos dalies... Netikėjau kad gali skaudėti širdį fiziškai, bet ją skaudėjo... Kartais atrodė, kad baigiu išprotėti, nes gerą mėnesį jausdavau, kad jis yra kambaryje, ypač prieš užmiegant, pradėjau bijoti miegoti tamsoje, tad miegodavau su uždegta žvake... Arba sėdint kambaryje jausdavau, kad kažkas stovi už nugaros. Pradėjau kalbėti su broliu, paprašiau, kad negąsdintų ir po truputį darėsi ramiau... Vėliau jausmas, kad esu ne viena, aplankydavo vis rečiau, tačiau netikėtai užklupdavo mieste: retkarčiais būdavo jausmas, kad kažkas eina iš paskos, bet atsisukus nieko arti nesimatydavo arba užuosdavau jo kvepalus... Man labiausiai ir padėjo pokalbiai su juo, žinoma, monologu... Su niekuo kitu pakalbėti negalėjau, nes niekas nesuprato, to ką jaučiu, blogiausia būdavo, kai sakydavo, kad viskas praeina, nereikia galvoti apie liūdnus dalykus, viskas bus gerai – tai tik nukirsdavo man galimybę išsikalbėti, pasidalinti savo jausmais ir pasijausdavau tik dar vienišesnė... Ir pati žinojau, kad kažkada gal viskas ir bus gerai, bet tada man buvo blogai: man reikėjo kažkam išsakyti tą skausmą kurs tiesiog spaudė mane visą, norėjosi išsakyti tą liūdesį, vienatvę ir ilgesį... Bet teko su tuo tvarkytis pačiai, pykstant ant viso pasaulio... Skausmas po truputį išnyko, vienatvės jausmą užpildė kiti brangūs žmonės. Tačiau ilgesys ir liūdesys liko, per kiekvieną svarbų gyvenimo įvykį yra begalinis noras, kad ir jis būtų šalia. Bet tuo pasidalinti vykstu į kapines... Iki pat dabar pastebiu vaikinus panašius į jį ir kiekvieną kartą klausiu, kodėl taip turėjo įvykti... Nori ar nenori, su tuo išmoksti gyventi...

Įdėjimo data: 2010-05-19


Rašyti komentarą



Ginger
Suprantu tą jausmą, kai kiti bando raminti, o tu lieki vienas su savo jausmais... Išgyvenu dabar panašius jausmus. Juk ir šv. Raštas sako, "liūdną dieną verk", tai kodėl žmonėms taip sunku tą pripažinti