| |
Kiekviena netektis yra labai sunki ir aš tikriausiai nesu pats tinkamiausias žmogus jas visas lyginti. Kaip ten bebūtų, mano netektis man atnešė labai daug skausmo, apvertė visą mano gyvenimą aukštyn kojom ir paliko mane vieną su daugybe jausmų, kuriuos kartais net būdavo gėda jausti.
Niekada nesutariau su savo broliu, nes jis nuo pat mažumės atnešė daug skausmo mūsų šeimai: budamas apie 9 metu įvykdė savo pirmą vagystę, šešiolikos buvo pirmą kartą teistas, po metų - antrą. Labai greitai supratau, kai jis pradėjo vartoti narkotikus. Deja, niekas nieko dėl to nedarė. ...Ir galiausiai jis savo gyvenimą užbaigė perdozavęs. Jaučiausi ir kalta, kad nesugebėjau jam niekuo padėti, ir kaltinau kitus, gėdijausi to, kad palengvėjo kai jis mirė ir jaučiausi... Labai labai vieniša. Nepasitikėjau niekuo, nes niekada niekam nesakiau apie savo narkomaną brolį, pas tėvus paguodos irgi neieškojau, nes jie narkomanijos temą laikė 'po kilimėliu'. ...Ir šiaip mes neturėjom net menkiausio emocinio ryšio, todėl pasiguodimai dėl tokios netekties mums būtų buvę svetimi.
Tokiam vienišam savo pasauly gyvenau metus, tuomet viskas, ką iki tol buvau susikūrus, labai nusibodo. Viską 'mečiau': šeimą, studijas, draugus, veiklas. Išvažiavau į kitą pasaulio kraštą šiek tiek 'apsikuopti' ir susitvarkyti savo jausmus, kuriuos visus labai ilgai teko laikyt viduje. Šiek tiek juokinga, tačiau visų pirma pradėjau nuo literatūros paieškų, kuri man padėtų išgyventi mano netektį. Kuri laiką buvo apėmusi neviltis, nes visos knygos ir straipsniai, su kuriais susidūriau, kalbėjo apie tai, kaip išgyventi netektį žmogaus, kurį mylėjai. Savo brolio niekada nemylėjau, todėl atsidūriau tarsi aklavietėje. Prireikė labai daug jėgų ir kantrybės, nes tokiais atvejais kaip mano išgijimas vyksta daug lėčiau. ...Ir nors dabar praėjo beveik ketveri metai nuo brolio mirties, labai sunku pasakyti, kiek dar laiko ir kiek pastangu įdėt reiks, kad visiškai išsigydyčiau savas žaizda(tas tikriausiai bet kuriuo atveju neįmanoma - prisiminimai visada atneša kažkiek skausmo, kad ir kiek įveikęs ar neįveikęs netektį esi).
Įdėjimo data: 2010-05-06 |
Rašyti komentarą
Laima
Nuosirdziai Dekoju uz atverta savo sirdi...
viltis 2011-10-12
as irgi netekau brolio, kuri mylejau labai labai... sunku isivaizduoti, ilgiau trunkancia netekti...nors gal neverta kalbet kieno netektis kiek trunka ilgaiau, trumpiau...manau netektis trunka visada, kol gyvena netekesysis. suprantu tave. o galbut nevisai? kas zino... svetimo skausmo nebuna. galima suprast kaip nori. zinau ka reiskia atsidurt aklavieteje...ir patikek visos kygos ir literetura nepadeda, ir psichologas nepadejo. manau seima ir artimieji butume galeje padeti vieni kitiems, tik pas mus kaip ir pas tave pasiguodimai svetimi. man rodos neimanoma iveikti to skausmo sukausciusio siela, reikia tik laukt...kada jis savo noru atsitrauks, lieka tik tokia viltis...
p.s. tu rasei sita bloga pries daugiau nei metus...tikiuosi tas netekties skausmas tave jau paliko ir tu esi patenkinta ten kur esi
|
|
|
|
