Išgyvenimai

Šiandien lygiai meta kai nebėra mano mylimo šuniuko. O aš jo vis dar ilgiuosi. Taip širdyje sunku. Dar vis negaliu ramiai žiūrėti jo nuotraukas, namuose viskas jį primena. Nėra dienos, kad apie jį negalvočiau. Per 14 metų jis buvo mano mieliausias draugas, aš taip jį mylėjau ir visada mylėsiu Jis labai sunkiai susirgo. Tikiuos, kad jis ten nors nesikamuoja.

Laikykis. Mano mirė prieš dvi savaites tai nėra dienos be ašarų......jei tai tęsis toliau jau nežinau kaip atlaikysiu....

Amandla, reiks gyventi nors labai sunku. Dar ir dabar rašau ir ašaros byra. Nežinau kaip tie metai praėjo …Būna dienų kai būnu kažkur ne namuose tai lyg užsimiršta, bet taip rūpi namo lėkti atrodo lyg rasiu savo šuniuką namie. Niekada gyvenime nepagalvojau, kad taip bus tuščia širdy. Aš su tavim.

Ačiū labai Rasa už atjautą. Tu supranti mane.Matai reiškia net po metų taip skauda ...baisu. Aš labai blogai miegu be jos, ji visada miegojo su manimi kartu. Tai man naktys dabar yra klaikuma. Darbe dienos metu dar nieko, o pareinu po darbo namo ir viskas .....vėl ašaros....visur ją matau...namie net jos kvapas dar tebėra...Aš tai nemaniau, kad taip išgyvensiu. Rasa, kaip manai kur jie dabar ....

Amandla, gal jie šuniukų rojuje. Nežinau. O mano širdyje jis liks visada. Ir aš miegodavau su juo. Jis buvo mano pats geriausias draugas. Visur važiuodavome, eidavome kartu. Vis dar negaliu patikėti,kad jo nėra. Ir taip buvo sunku kai jis susirgo. Dėjau visas pastangas gydžiau, bet ką būčiau atidavus, kad jis pasveiktų. Ir kai reikėjo priimti sprendimą maniau žemė prasivers. Antri metai prasidėjo, kai jo nėra. Aišku jau kažkiek tenka susitaikyti ir toliau gyventi.

Vėl ašaros...Šiąnakt sapnavau ją. Ar tu sapnuoji, Rasa? Niekaip nesusitaikau, vis verkiu, nors žinau, kad ji būtų liūdna matydama mano ašaras, jei verkdavau, tai ji ateidavo būti man ant kelių. Buvo mano guodėja ir net tas paskutines savo minutes man atrodo ji labiau pergyveno, kad aš kenčiu nei dėl savęs. Ji labai mėgo šiltus pledus, kokius tris turiu, tai jie man visi ją primena, prisiglaudi ir jauti ją. Kaip man ją paleisti?

Per tuos metus sapnavau tik kartą, kad jis pradėjo valgyt ir sveikas buvo. O šiaip vis dar atrodo, kad jis yra savo guolelyje. Vis dar turiu. Kažkaip nekyla noras atiduoti. Gal reikėtų tai padaryti, ir po truputį paleisti. Juk kitaip nebus ir reikia susitaikyti su tuo. Nors ir kaip liūdna būtų. Suprantu tave labai, žinau kokios sunkios pirmos dienos, savaitės, mėnesiai sunkūs. Kaip niekas kitas žinau tą jausmą. Aš su tavim.