Prieš šiek tiek daugiau nei 10 metų mane palikai, mylimasis. Mano gyvenimo Meile (taip, iš didžiosios M). Keikiau gyvenimą, kad mane paliko be tavęs. Keikiau gyvenimą, kad susipažinau su tavimi. Galbūt, jei nebūtume susipažinę, tu būtum gyvas. Gyvas, laimingas, būtum sukūręs tave mylinčią ir mylimą šeimą. Norėjau mirti. Norėjau kuo greičiau susitikti su Tavimi. Norėjau apsikeisti su Tavimi vietomis. Ir dabar noriu. Net ir dabar, praėjus dešimčiai metų, nemirktelėjus apsikeičiau su tavimi vietomis. Nors esu ištekėjusi, turiu nuostabiausią dukrą, mano gyvenimas tikrai gražus. Bet nei akimirkai nenustoju Tavęs mylėti ir apie Tave galvoti. Prisimenu mūsų pažintį lyg tai būtų nutikę vakar. Prisimenu pirmąjį pokalbį, pirmąjį prisilietimą, pirmąjį bučinį, pirmąją naktį kartu. Būti kartu mums buvo skirta tik pusantrų metų. Bet nuo pačios pirmos akimirkos žinojome, kad mes būsime kartu iki paskutinio atodūsio. Po dviejų mėnesių mūsų draugystės man pareiškei, kad būsiu tavo žmona. Neklausei, tiesiog pasakei tai kaip faktą. Tik, deja, nežinojome, kiek mažai laiko mums skirta... Kartais pagalvoju, argi ne ironiška, kad žmonės kartais padaro milžinišką įtaką mūsų gyvenimui per labai trumpą laiką. Dar kartais pagalvoju, jog aš bent jutau pačią stipriausią ir tyriausią meilę bent pusantrų metų, o kai kurie žmonės to nepajunta visą gyvenimą. Bet tai neguodžia... Gyvenimas su besitęsiančiu gedulu prilygsta gyvenimui su lūžusia koja: lūžis sugyja ir vėl gali šokti, tačiau lietingą dieną maudulys ir skausmas primena, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo.
Įdėjimo data: 2022-08-14 |
