Išgyvenimai

Negaliu sau atleisti, kad uzmigdziau savo suniuka, kuri auginau beveik 16 metu, man visa tarodo, kad jis dar galejo gyventi, kad gal kazkokie kiti vaistai but padeje prie stuburo isvarzos, ja nuolat susukdavo pastaruoju metu(nuo skausmo vaistai padedavo, bet nugara likdavo sutraukta ir ji kankinosi siaubingai) nors jau buvo blogai ir kiti dalykai- sirdies yda (vaistai jau virs metu 2 kart i diena, katarakta ir kurtumas jau buvo stipriai pazenge.. Dar tik kelios dienos, kai tai padareme ir asaros liejasi nevaldomai, siaubinga netektis... Tikrai nezinojau, kad taip bus. Maniau, kad eutanazija tai kancios palengvinimas gyvunui, bet kad sukels toki kaltes jausma prie netekties sielvarto, tikrai nenumaniau... Niekda to nepakartociau.

Sveiki, nekaltinkite savęs. Žinau kaip jūs jaučiates dabar, tai po truputį praeis, duokit sau laiko. Aš savo šuniuką uzmigdziau prieš 2 metus, turėjome 14 nuostabių metų. Turėjo daug ligų, bet galvojau ,kad dar tikrai ilgai gyvens... Teko labai greitai apsispręsti ar kankinti gyvūną ar paleisti ir kankinti save... Pati priėmiau sprendimą,pati išbuvau iki paskutinio atodūsio, o paskui prasidėjo savęs kaltinimas, ašaros, kad paskubejau,bet žinokite ,kad tik stiprus,be proto mylintis žmogus gali priimti tokį sprendimą. Mes juos laikom dėl savęs, bijom juos paleisti, o ateina laikas juos paleisti reikia ir kentėti tą skausmą mums...jie užmiega ir nejaučia skausmo, mes gi nenorime,kad jie mirtų skausme, geriau lai mums paskauda,nei leisti gyvūnui mirti agonijoje...

Aš irgi tai patyriau. Užmigdžiau savo senuką, kai jam buvo beveik 16... Ir taip, graužiau save beveik metus. Skaudėjo, bet norėjau, kad neskaudėtų jam. O tada daug daug skaičiau, ieškojau atsakymų. Vienas jų buvo toks: jei jūs ką tik užmigdėte savo geriausią draugą, padarėte paskutinį ir svarbiausią darbą dėl jo... Dabar jau imu tai suprasti, o Jums dar reikės laiko. Nebėkit nuo jo, galvokit - ir atsakymą rasite.

Suprantu Jus. Aš irgi save graužiu, nors nemigdžiau, bet sergant visą mėnesi tampiau po daktarus ir vis kiti vaistai buvo bandomi, tapo kaip koks ekspermentas veterinarų, vaistai vis netiko, o aš vis nepasidaviau, kovojau, sedom ant šlapimą varančių vaistų, kurie ir nedavė pilnai norimo efekto, aš supanikavau, kad negereja jai ir viena vakara kai jautesi prastai, duso nuo širdies ir plaučių ligos, man staiga susišvietė galvoje, kad gal reikia duoti daugiau tabletes gal tada išeis daugiau skysčių nebespaus plaučiukų, taip ir padariau, man tiesiog iš nevilties iš panikos aptemo protas... sudaviau daugiau nei reikejo vaistuko ir maždaug po 2 val ji mirė, užduso .....jaučiuosi kalta ir visada save kaltinsiu, norėjau gero, bet iš panikos padariau netinkamus mano manymu veiksmus....negaliu sau atleisti, pražudžiau ją pati, taip saugojusi, gydžiusi, mylėjusi, gal ir pervargimas nes dėl jos ligos koki menesi labai mažai miegojau nes ji kosedavo naktimis, daktarai, vaistai ir tt. Aš esu kalta....