Išgyvenimai

Negaliu sau atleisti, kad uzmigdziau savo suniuka, kuri auginau beveik 16 metu, man visa tarodo, kad jis dar galejo gyventi, kad gal kazkokie kiti vaistai but padeje prie stuburo isvarzos, ja nuolat susukdavo pastaruoju metu(nuo skausmo vaistai padedavo, bet nugara likdavo sutraukta ir ji kankinosi siaubingai) nors jau buvo blogai ir kiti dalykai- sirdies yda (vaistai jau virs metu 2 kart i diena, katarakta ir kurtumas jau buvo stipriai pazenge.. Dar tik kelios dienos, kai tai padareme ir asaros liejasi nevaldomai, siaubinga netektis... Tikrai nezinojau, kad taip bus. Maniau, kad eutanazija tai kancios palengvinimas gyvunui, bet kad sukels toki kaltes jausma prie netekties sielvarto, tikrai nenumaniau... Niekda to nepakartociau.

Sveiki, nekaltinkite savęs. Žinau kaip jūs jaučiates dabar, tai po truputį praeis, duokit sau laiko. Aš savo šuniuką uzmigdziau prieš 2 metus, turėjome 14 nuostabių metų. Turėjo daug ligų, bet galvojau ,kad dar tikrai ilgai gyvens... Teko labai greitai apsispręsti ar kankinti gyvūną ar paleisti ir kankinti save... Pati priėmiau sprendimą,pati išbuvau iki paskutinio atodūsio, o paskui prasidėjo savęs kaltinimas, ašaros, kad paskubejau,bet žinokite ,kad tik stiprus,be proto mylintis žmogus gali priimti tokį sprendimą. Mes juos laikom dėl savęs, bijom juos paleisti, o ateina laikas juos paleisti reikia ir kentėti tą skausmą mums...jie užmiega ir nejaučia skausmo, mes gi nenorime,kad jie mirtų skausme, geriau lai mums paskauda,nei leisti gyvūnui mirti agonijoje...

Aš irgi tai patyriau. Užmigdžiau savo senuką, kai jam buvo beveik 16... Ir taip, graužiau save beveik metus. Skaudėjo, bet norėjau, kad neskaudėtų jam. O tada daug daug skaičiau, ieškojau atsakymų. Vienas jų buvo toks: jei jūs ką tik užmigdėte savo geriausią draugą, padarėte paskutinį ir svarbiausią darbą dėl jo... Dabar jau imu tai suprasti, o Jums dar reikės laiko. Nebėkit nuo jo, galvokit - ir atsakymą rasite.