Išgyvenimai

Smilgutei katytei... Siandien savaite, kai tu isejai baisiose kanciose. Skausmas, kancia, savigrauza ir kaltes jausmas lydes mane iki paskutinio mano atodusio. Mes buvom lyg vienas kunas,tu mylejai mane besalygiskai kaip ir as tave. Mano mergyte buvai, saules sviesa ir gyvenimo dziaugsmas. Guodei, raminai ir linksminai mane. Mylejau tave be proto, lepinau, saugojau ir dariau viska, kad tik tu mano nuostabioji bailiuke, bet kartu nesuvaldoma medziotoja nepatirtum bereikalingo streso, butum saugi ir mylima. Tu man dekojai kiekviena savo gyvenimo akimirka. Buvai sveika, kai viena vakara pradejai vemti. Buvo pas mus kaip tik sveciu. Tu kaip visada buvai savo sleptuvej, nes svetimi zmones nera taves kambary mate, tau jie buvo kazkoks siaubas. Pavemei dar vakare, paskui nakti, kita ryta. Vaziavom pas gydytoja. Vaistai, lasine, tyrimai.Nieko rimto neitare. Kelios dienos tau pagerejo, vel nebvalgei, gerei daug. Rentgenas, kuris nieko blogo nezadejo. Vel pora dienu geriau ir vel prasciau. Vel rentgenas. Nuramino mus dar labiau. Jau zarnynas tuscias. Vel pora dienu ..ir vel blogiau. Tiek daug mums visko susidejo... Nedirbu dabar, buvau su tavim visada kartu,baisiausia, kad tas mano per didelis noras tau padeti, prazude tave... Nebvalgei,gerei, palikau tave ramybej, nes maniau, kd po suleistos mikroklizmutes, kai tau skaudejo visa nakti uzpakal.,tau tebskauda, bijai... Kita diena su svirkstuku daviau tau skysto maistuko, skysciu... Melejai mane, pasitikejai, nesipriesinai labai, tik tos akytes siaubo pilnos ir kai isbuciavus paleisdavau tave, tas nelaimingas kuniukas nueinantis... Kazkaip pasamonej kazkas lyg sake, kad tu jau iseini... Vidury nakties prabudau nuo nezmoniskai deginancio, spaudziancio skausmo krutinej. Gulejau su tavim vonioj ant grindu, glosciau tave, liudna buvai be galo... Skaudejo tau siaubingai, neparodei... Ryte jau buvo tavo akytes apsiblausiusios, silpna buvai. Vel pas gydytoja. Trecias rentgenas. Operuoti. Paluzau, verkiau , ta busena, kurios pati nesupratau... Operavo tave tik vakare. Privalejau tave palikti... Miegojai su laseline... Grizus namo verkiau suspaudus telefona rankoj ir laukiau to skambucio. Isgyvenai operacija. Gydytojas dave vilti, bet maza. Buvai prarijus kazkada nugrauzto zaislo dali. Astri ji buvo, is skranduko buvo nukeliavusi i plonaji zarnyna ir judedama ji pjauste pjuklu. Rentgenas plastmases nerode... Sugrizom. Tu pradejai lyg zuvis ora gaudyt ir cepset lupytem, pilna burnyte buvo istirpusio dvokiancio antibiotiko... Atsikeliau su mintim, kad reik paimti, isvalyti tau burnyte, bet rankos paeme vandens induka ir girdziau tave... Gerei, akys krypo i vandens induka ir lyg buvo taip gera, kad geri... Soke buvau. Atleisk mano angeleli. Tas vanduo galutinai nuzude tave. Isgyvenai per nakti. Ryte baisiose kanciose uzgesai ant ranku... Pasaulis liko be spalvu, be prasmes... Sirdis pasruvo krauju... Manyje lyg buvo kelios jegos, ta sviesi ranka spude tave prie sirdies ir kazkokia tamsi jega stume, plese tave nuo manes tolyn... Mylesiu tave, sirdele, iki paskutinio savo atodusio. Kasdien prasysiu taves ir dievulio atleidimo... Ieskosiu taves debeseliuos, zylutes sparnu plazdejime, drugeliu soky, medziu slamejime, snaigiu sukuriuos... Ar gali skaudet taip stipriai praradus gyvuna? To niekad nebuciau supratus, jei mudvi nebutumem buvusios karu, angeleli, mano... Pas mus dar kalnai sniego, zeme isalus... Kai sugris i namucius pelenukai, pavasariui atejus, isleisiu tave amzinyben , kad ta zolyte ir medziai, miskas tave priglaustu amziams...

Šiandien 4:30 išėjo mano katė į dangų ant mano rankų. Sirgo širdies nepakankamumu jau 7men, kiekviena dieną vaistai. Vakar vakare pradėjo sunkiau kvepuoti, bet tai buvo gan įprastas dalykas, nusprendžiau palaukti ryto, kad jei kas vešti pas vet. 4 ryto pradėjo šlapintis ant lovos ir po to iškart atsigulė ir visai be jėgų ir kniaukė iš skausmo. Atrodė lyg kūno nebevaldė, kol apsirengėm staigiai vešti į vet , nuejo į kitą kambarį, ir atsigulė į kampą be fazių. Paiemiau ją, suviniojau į adialą ir išskubėjom į vet, pirmas 10 min ji sunkiai kvėpavo, kaip šuo buvo pilnai burną pravėrus ir visom jėgom bandė nuo manęs pabegti, bet aš ją laikiau. Likus 2min iki vet, ji pradėjo gaudyt orą ir kai tik privažiavom, ji užgeso norėdama įkvėpti. Per ašaras nebemačiau jos, pamaniau gal nualpo, staigiai bėgom į kabinetą, ją padėjom ir vet iškart pasakė, viskas širdis nebeplaka. Aš galvojau, kad tuo metu išprotėsiu, ji taip staigiai užgeso.. ???? vet mano, kad trombas, infarktas…. Dėl to mažyte ir kniauke, jai skaudėjo, o deguonies negavo, dėl trombo. Baigiu išprotėti, negaliu jau 9 val nustot verkti, namie net negaliu žiūrėti į lovą ir indelius, ji visada miegodavo su manim, kiekvieną dieną laukdavo iš darbo, tokios geros katės nesu mačiusi ir supratingos.. labai save griaužiu, kad šiom dienom vien dirbau, ir neturėjau laiko jai… namie visiška tuštuma, as jos jau dabar baisiausiai pasiilgau, ir negaliu suvokti, kad ji nebe namie, o ji taip dabar norėtų būti su manim. Gal būt buvo kažkam panašių situacijų, kažkiek padėtų išgyventi šį košmarą… kaip susitaikyti…