Išgyvenimai

Prieš porą metų "prisijaukinau" Katytę, kuri buvo benamė, badaujanti ir išsigandusi. Nežinojau nei kiek jai tiksliai metų buvo, nei kokiu vardu šaukti. Išbandžiusi viską, supratau, kad jai buvo tada apie 1-2 metukai, o neatsiliepusi jokių vardu, tiesiog ją vadinau Kate. Atsimenu, kaip po truputi bandžiau susidraugauti su ja, kaip ji manęs bijojo ir neprisileido. Bet štai - vakar ji mirė ( ją papjovė kaimynų šuo). Man labai skaudu, nes tai buvo pati mieliausia katė, kurią kada nors esu mačiusi. Jau antra diena, kaip verkiu. Stengsiuosi suprasti, jog taip turėjo būti ir aš nieko nebepadarysiu, bet vos tik prisimenu ją vėl imu verkti. Mane graužia sąžinė, kad tuo metu, kai taip nutiko manęs nebuvo namuose. Tėvai tai pat liūdi, bet sako, kad gal reiks nusipirkti kitą katinėlį. Bet aš net negaliu galvoti apie kitus katinus, negaliu pamiršti Katės, ji man buvo, kaip tikra šeimos narė.

Stipriai apkabinu... Visa sirdimi su jumis. Mano siela ir kunas verkia, sirdis suduzo i mazus sipuliukus... Savo maza angeliuka praradau pries 8d. Nemoku net apsakyti, kaip as ja mylejau savo nerealiaja Smilgute. Kazkas pasako tik katyte, man ji buvo visas mano gyvenimas. Isejo mano angeliukas... Protas suvokia, kad nebera, bet tos nezmoniskai baisios aplinkybes, tas skausmas, kuri ji turejo istverti... Tai zudo mane, tu akyciu ir veiduko negalesiu niekad pamirsti... Neissaugojau, nespejau, nesupratau, nepagelbejau... Nusipelniau to skausmo. Ilsekis ramybeje mano princesiuk...