Artimieji

Šiandien išlydėjome Tave į amžino poilsio vieta, mano Angele… Negaliu nustoti verkti ir galvoti. Kiek daug nepasakyta, kiek daug nepadaryta ir tas kaltes jausmas, sąžinės graužimas… Juk turejau laiko, žinojau, kad kažkada ateis ta diena, bet… Jaučiuosi savanaude, kad Tavęs neaplankiau, o Tu taip laukei… Vis žadėdavau sau ir meluodavau Tau: rytoj, kita savaite, kai sustiprėsi, kai grįši iš ligonines, kai atšils oras, o tada, kai bus mažiau darbu. Pravažiuodavau kasdien pro Tavo dabar jau tuščius namus, kuriuose ir pati užaugau, kaskart pazvelgdavau į langus, tikėdamasi juose išvysti šviesa ar pamatyti iš kamino rūkstantį duma… Mačiau, bet taip ir neuzsukau, nepaskambinau, vis sau sakydama “rytoj”. Rytoj Tavęs jau negalėsiu pabučiuoti, apkabinti, prisiglausti, pasitarti. Tai būdavo retai, bet tikra ir nuoširdu. Kartais gal nedrįsau, o kartais tiesiog nežinau, kodel taip elgiausi. Kad kas atsuktų laiką atgal!!! Sirdis plyšta iš skausmo, ašaros degina skruostus… Ilgiuosi mūsų slaptu pokalbių prie Tavo išskirtinio skonio kavos puodelio (ji man pati skaniausia!), ilgiuosi Tavo balso, kvapo, kalbu… Buvai man sąsaja su praeitim, tokia brangia ir ypatinga. Prašau tik viena - atleidimo. Žinau, kad lauki… Aplankysiu.