Praėjo pusantrų metų, o aš vis tebelaukiu, kol mano mylimiausias žmogus, mano sūnus, grįš mano. Labai sunku, be proto sunku, negaliu susitaikyti, kad nebegrįš, giliai širdyje tikiu, kad jis grįš. Jo kambarys, jo daiktai, viskas kas priklausė jam yra tose pačiose vietose, negaliu nieko išmesti, man taip lengviau. Kiekvieną rytą atsigeriu kavos jo kambaryje, uždegu žvakutę ir pabendrauju. Kiekvieną vakarą palinki saldžių sapnų prieš užpūsdama žvakelę. Galvojau, kad su laiku sugebėsiu suvokti kas įvyko, bet kuo toliau tuo didesnis ilgesys. Baisiausia tai, kad nieko negali pakeisti, nes mirties problemos išspręsti neįmanoma. Viską gyvenime galime pakeisti, išspręsti, tik ne mirtį.
Įdėjimo data: 2022-01-26 |
