Labai sunku susitaikyti ir nejausti kaltės jausmo, dėl katytės mirties. Ją mirtis ištiko namie, bandant iš balkono patekti į kambarį, per pilnai neuždarytas balkono duris. Mes išvykome pas tėvus, paskutinė balkone buvau aš. Namie nebuvome apie penkias valandas, kol radome ją istrigusią. Kaip ji kankinosi, stresavo, bandė išsilaisvinti... ir niekas negirdėjo jos kančių. Po kelių valandų nuvezus ją į kliniką, labai rimto kazko nematė, pati kažkiek paėjo, nors ir ne stabiliai. Suleido vaistų nuo skausmo ir liepė atvykti kitą dieną, rentgenui ir vėl nuskausminti. Kitą dieną paaiškėjo, kad Jai plyšo diafragma, operavo skubiai, diafragmą susiuvo, bet besiuvant odą, sutriko kvėpavimas ir ji mirė. Gydytojas paminėjo, kad ir laikas turėjo reikšmės, bet aš juk ją vežiau ir iš vakaro.. Labai save kaltinu. Jai nebuvo net dviejų metukų.. pastoviai apie ją galvoju , ir vis laukiu, viliuosi, kad tai sapnas ir ji nemirė, per mane..
Įdėjimo data: 2021-12-28 |
