Išgyvenimai

Prieš mėnesį palaidojau savo mylimą tėvelį. Ištiko infarktas. Grįžo po darbo, spėjo nusiauti batus ir sukniubo. Viskas. Jo nebėra. Jam buvo tik 62 m. Su kiekviena diena vis sunkiau suvokti, kad jo nebėra. Nieko nesinori. Nieko..tik, kad jis ir vėl būtų gyvas, kad būtų šalia.Taip noriu jam paskambinti…taip jį myliu, kad rodos iššoks iš krūtinės širdis..taip gaila jo, kad taip netikėtai ir staigiai Dievas atėmė jį iš mūsų..man taip sunku, taip liūdna ir negera..meilė jam drąsko širdį…visi tie prisiminimai, kaip jis mane mažytę mylėjo, kaip saugojo ir globojo..kaip visada padėjo, kaip dabojo mano dukrytę, kai ji buvo kūdikėlis…prisimenu jo meilę ir darosi dar sunkiau..Dievuliau padėk ištverti šitą skausmą, maldauju!

Neseniai palaidojau Savo Mamą... Ir labai Jus užjaučiu, suprantu. Tik atrodo lyg tai sapnas. Net šiandien pagavau save sekundę ketinant Jai skambinti... Skauda, ir tikrai skaudės. Bet abi esame laimingos, nes turime ką prisiminti. Manau, Mamą aš turėsiu visada, tik kitaip, per atstumą. Mokausi to.

Ačiū, Vida už palaikymą. Labai gaila, kad tenka "susitikti" tokiose vietose ir rašyti palaikymo žodžius..o kaip aš norėčiau, kad to nebūtų...deja..tai kas įvyko, jau niekada nepasikeis...labai gaila, kad netekote mamytės, tai dar didesnė netektis..nes mamos, tai mūsų sielos, mūsų laimė...labai liūdžiu...tas liūdesys tik stiprėja ir aštrėja, nes supranti jog taip- tai tiesa ir niekada tėvelio nebepamatysiu...labai jį mylėjau, o jis mane tiesio Dievino, dėl to dar skaudžiau, nes labai trūksta jo meilės, rūpesčio, tiesiog žvilgsnio ir būvimo šalia...myliu ir mylėsiu amžinai...

myliu tave Tėti..man taip tavęs trūksta…ilgėsiuos tavęs visą gyvenimą…tu buvai toks geras ir taip mane mylėjai…tavo mylinti ir tokia nuoširdi šypsena-matau ją kas vakarą mintyse…