Išgyvenimai

Aš esu vaikas[11metų]. Neseniai mirė mano šuo. Jo vardas Fransis. Seniau kai dar buvo gyvas-mes žaisdavome, vaikščiojom... Kol galiausiai jis pradėjo vemti, kosėti... Mama nuvedė jį pas veterinarą ir jis pasakė kad jam prasidėjo gretutinės ligos. Antrą kartą pasakė kad jam dar blogiau ir kad jis daugiau nebeišgyvens. Pasakė jog reikia jį užmigdyti arba palikti kad patas numirtų. Mes jį užmigdėme kad jis nebekentėtų to nepakenčiamo skausmo, ir palaidojome. Ligišiol jo niekaip negaliu pamiršti. Sapnuoju sapnus kaip vaikštau su juo. O kai tik išgirstu žodį šuo arba mano šuns vardą, (o labiausiai, kai matau kaip kiti žaidžia su savo šunimis) nesulaikau ašarų.

Labai tave užjaučiu ir suprantu..vakar mes irgi užmigdėme savo šuniuką...širdis plyšta iki negalėjimo..visi sako rekia laiko..taip laikas, kažkiek gydo, bet prisiminimai niekur nedings..Laikykis..

Labai atjaučiu Tave, vaikeli. Vakar mano mylimiausia Mona užmigo glėbyje, po injekcijos. Kentėjo didelius skausmus, nebeliko vilties ją pagydyti. Apsisprendėm, kad nebesikankintų. Praeis daug laiko, ir netekties skausmas sumažės... Gal net nauji mylimukai augintiniai pabels į širdis. Apkabinu, linkėdama Gyvenimo džiaugsmo, ir žinokime, kad mūsų mažieji broliai yra ten, kur nebėra jokio blogio, nei skausmo, nei liūdesio...

Dievuli, kaip tu ji mylejai. Sirdelej tavo tiek meiles ir atjautimo. Geras tu zmogutis. Linkiu tau nuostabiausiu uodeguotu pukuotuku, kuriu neabejoju, turesi o gal ir dabar jau glaudi kazka prie sirdutes. Mano nuostabiausia drauge, sirdeles gydytoja mylima katyte Smilgute mire pries 6 dienas. Verkiu visa laika diena nakti, akys ir ausys iesko jos leteneliu tipenimo, uzsimerkus jauciu jos kailiuko kvapa ir usu prisilietima. Skauda nezmoniskai, ji man buvo viskas mano gyvenime. Mire baisia mirtimi (buvo prarijusi astria nugrauzta plastmase).Gydytojai nerado priezasties ilgai.Operavo, bet neisgyveno. Nesugebesiu sau atleisti, kad jos neissaugojau.