Kai mano dėdei paūmėjo sunki liga, aš pradėjau rinkti įvairiausius išsireiškimus ir citatas apie Kančią. Tuo metu tai labai atitiko mano būseną, stebint kaip mano artimasis pamažu nyksta. Bet tada pajaučiau, kad tų citatų neužtenka, man reikia kažko, kas panašėtų į viltį beviltiškoje situacijoje. Ir pradėjau rinkti žodžius apie gyvenimo ir pasaulio Grožį. Nežinojau, kam man reikia tų žodžių, tiesiog rinkau. Ir štai aš čia, prie savo kompiuterio ekrano, su keliais lapais smulkiu šriftu prirašytų žodžių apie kančią ir grožį ir mąstau ar jie turi kažkokios galios, kai miršta tau labai artimas žmogus? Ar kitų žmonių žodžiai gali palaikyti, jei galvoje, rodosi, turi tūkstantį savųjų apie šias temas, bet jų neišeina parašyti? Praėjo 2,5 mėnesio, bet kaip sunku… Ir apsilankiusi šioje bendruomenėje aš matau, kad sunku ne man vienai, sunku daugeliui iš mūsų. Todėl aš pagalvojau, kad įdėsiu kelias iš sukauptų minčių čia, mums visiems, tiems, kam sunku. Gal būt kažkam tai būtų bent minimali užuovėja. “Štai – pasaulis. Gražūs ir tragiški dalykai čia vyksta. Nebijok”, – taiklia fraze įvardino žmonių gyvenimą F. Buechneris. Skamba taip paprastai ir aiškiai. Bet mums, žmonėms, taip paprastai nesigauna, ar ne? Bent jau man, tikrai. Norėtųsi į nelaimes reaguoti šalčiau – na, įvyko, atsitiko, liūdna, važiuojam toliau. Nes tas negalėjimas vėl įsivažiuoti yra sunku, sunku pakelti. Atrodo ta neteisybės našta taip stipriai prispaudžia. Norisi paaiškinimų, atsakymų. Bet kartais, kaip rašė A. Camus, doktrinos, kurios bando mums viską paaiškinti, sykiu mus ir susilpnina. Atima iš mūsų galią išgyventi ir susigaudyti patiems. Kažin, ar mums būtų į naudą, jei iš mūsų atimtų naštą, kuri priklauso mums? Labai gali būti, kad nuo to mes tik dar labiau susilpnėtumėme.. Todėl kartais tai, kas tapo mūsų – ir priklauso mums. Dėl kažin kokios priežasties. Todėl negaliu nuraminti jūsų skausmo, bet kažin, ar ir turėčiau. Noriu pasakyti apie tai, kas erzina. Turbūt visi girdėjote tą frazę: “Kančia dėl tragedijos yra kaina, kurią mokame dėl to, kad gyvename”. Mane ji nervina! Nervina, nes suprantu jos tiesą, bet tai panašu į kontraktą, dėl kurio nesitariau ir po kuriuo nepasirašiau. Nepaisant to, jis galioja. Kančia yra tai, apie ką per amžius rašė novelistai, ką analizuoja filosofai ir aplink ką sukasi filmai bei spektakliai. Tiesiog labiau norisi būti jos stebėtoju, nei dalyviu. Dar viena man nepatinkanti paguoda yra „bet tu nuo to sustiprėsi“. Ir kam man ta stiprybė reikalinga? Pasiimkite ją sau, bet palikite man mano artimąjį šalia! Deja, tai vėl – ne pagal kontraktą. Ir tame kontrakte, pačioje apačioje, ryškesniu šriftu išskirtas pasiūlymas: „Dabar viena pagrindinių tavo užduočių yra būti savo sielvarte, nesukeliant daugiau sielvarto.“ Tai kaip mokintis būti atmerktomis akimis pačiame pragaro viduryje. Tiesiog pastebėti tai, kaip yra. Esu toli nuo šio pasiūlymo realizavimo, bet dėl man nesuprantamų priežasčių, man patinka žinoti, kad ši išeitis egzistuoja. Yra dalis žmonių, kurie ima bėgti nuo savo kančios. Žinau tai, nes ir pati tai dariau. Kažkurioje knygoje mane užkabino frazė: „Prieš kruviną neapsakomo dvasinio nutikimo finalą jis ištaria seną žmonijos kančios frazę: „viskas man gerai“.“ Iki skausmo pažįstama frazė, ar ne? Bet ji turi minusą - kančios vengimas ją padidina (jei norit moksliškiau - kančios energija auga nuo pasipriešinimo jai dydžio), o pabuvimas kančioje ją sumažina. Išbandžiau – veikia. „Tu niekada negalėsi pasislėpti nuo savo širdies. Todėl geriau paklausyti, ką ji tau nori pasakyti“ – P. Coehlo. Tiesa tokia, kad visi savo sielvartą išgyvensime, norime to, ar ne. Žmogaus prieraišume prie gyvenimo esama kažko stipresnio už visus pasaulio vargus. Kūnas sprendžia ne blogiau už protą ir traukiasi nuo nebūties, nes gyventi įprantame dar prieš įprasdami mąstyti. Pasaulis pilnas ne tik kentėjimo, bet ir jo įveikimo, todėl jūs bet kokiu atveju išgyvensite, klausimas yra – kaip palengvinti šį išgyvenimą. Pastebėjau dar vieną pasiūlymą, parašyta mažutėmis raidėmis, kuris anaiptol bus ne visiems. „Priimk tragediją ir kančią taip, lyg pats būtum ją pasirinkęs.“ Taip galvoti labai sunku, bet vienai sekundei, jei tuo patikiu, dalis naštos nukrenta. Kai esame duobėje, mes nematome kur link ji veda, pamatysime tai tik daug vėliau, bet nenorėkime po duobės grįžti į savo seną gerą gyvenimą. Norėkime tapti kažkuo daug geresniu ir kitokiu gerąja prasme. Šioje vietoje noriu priminti jums apie Grožį. Kai mes sakome, kad jaučiame įkvėpimą, grožį, meilę nuo konkretaus žmogaus ar įvykio – iš tiesų visa tai mes jau turėjome savyje, tiesiog tas žmogus ar įvykis mumyse tai pažadino, buvo tarsi pasiuntinys. Ir patys gražiausi žmonės yra tie, kurie patyrė netektį, kančią, sielvartą ir rado savo kelią iš jo. Šie žmonės yra gilūs ir vertina gyvenimą, pripildydami jį užuojauta, jautrumu ir nuoširdžia empatija kitiems. Tokiais gražiais žmonėmis negimstama, jais tampama. Net ir su savo kančia, mes esame daug daugiau nei manome, mumyse driekiasi beribis potencialas. Meno kūriniai gali būti tokie gražūs ir ypatingi, bet prieš tai kai toks kūrinys gimsta, iš tiesų gražiausia yra kūrėjo noras kurti ir dalintis. Šis noras ir apskritai kiekvienas momentas šiame gyvenime savyje talpina pilnatvę: džiaugsmą ir skausmą, grožį ir baisybes. Visus šiuos dalykus jūs turite savyje šiame momente, nepaisant nieko kas vyksta aplinkui. Mes negalime paneigti nei vienos iš pilnatvės sudedamųjų, todėl maži gražūs dalykai, atliekami dėl savęs kasdien, šalia mūsų juntamo skausmo, yra mūsų raktai iš kančios. Kokie jie pas jus? Pas mane vienas kitas gražus video ekrane. Gal būt išėjimas iš namų į lauką. Už to ir kabinuosi.. Nenoriu atstumti savo atvaizdo, tokio, koks man duotas. Kartu su juo eisime toliau. Nešimės skausmo, džiaugsmo, ramybės vidinių kambariukų nuomininkus, norus ir tikslus. Visa tai – gražu. Tai mano asmeninis grožis. Nepanašus į niekieno kito. Ir noriu tikėti, kad mano gyvenime tu reikalingas, skausme. Jei negyventum manyje būtų ne taip, labai, prasminga. Ir tikriausiai ne taip gražu. Gal būt visa tai – ne apie laimingą istorijos pabaigą. Gal būt visa tai – apie mūsų istoriją. “Ir kai visi karai baigsis, drugelis vis dar atrodys gražus.” Ačiū, Algi, už tai, kad gyvenai ir visada tikėjai manimi.
Įdėjimo data: 2021-02-16 |
