Violeta 2021-01-30
Užuojuota jums tai pats baisiausias skausmas iš visų galimų, prisimenu kai ryte sulaukiau skambučio iš ligoninės aš šaukiau nesavo balsu iš skausmo, pirma mintis buvo kad ir aš noriu mirti, bet jau greit bus septyni mėnesiai kai gyvenu su šiuo skausmu su artimųjų pagalba ir dėl vaikų kažkaip nepasiduodu nors kelis kartus pagalvojau kad jau viskas pavargau aš pasiduodu, bet nuvydavau tas mintis tolyn ir vėl kapstais kad ir kaip būtų sunku. Recepto gijimo nera, jis kiekvienam invidualus ir kiekvienas mes jį turime išjausti ir išgyventi. Stiprybės jums ir jėgų.
Karolina 2021-01-31
Ačiū Violeta, bet nei stiprybės, nei jėgų nėra.
Pagrandukė 2021-02-01
Užjaučiu jus. Žinau šį skausmą. Mūsų šeimą jis palietė 2021-01-04. Atėme vyrą, tėtį, senelį. Beproto skaudu ir sunku suvokti, nes su tėčiu dar kalbėjomes, juokavome, net nenutuokėme, kad tai paskutinis pokalbis. Kitą rytą sulaukėme skambučio, užuojauta. Maniau mirsiu pati iš skausmo. Tėčio nemačiau metus laiko ir grįžau į jo paskutinę kelionę. Aš kaltinu daktarus, jie tikrai ne viską padarė. Man protu nesuvokiama, kaip vieną diemą kalbi, kitą dieną jo nebėra. Skauda labai, vis atrodo, kad jis pareis ar bent paskambins.
Karolina 2021-02-08
Ačiū Pagranduke. Jūsų šeimai galiu tik palinkėti susitaikymo su netektimi, nors pati nesuprantu kaip reikia tai padaryti. Ašaros pagrindinis palydovas. Aš su vyru buvau susitikusi dieną prieš jo įšėjimą, kalbėjomės kokie darbai laukia kai pareis namo, taip pat prašė, kad ateičiau ir kitą dieną, atneščiau jo mėgstamų sulčių, deja ryte sulaukiau skambutį ir baisią žinią.
|
