Aiste 2020-09-15 Užuojauta...Prieš 5 mėn netekau tėvelio. Nebeturiu dalelės savęs... Pati turiu vaikų, bet kol turėjau tėvelį, turėjau saugumą jausmą, kuris lydėjo mane nuo pat vaikystės.....mano tėvelis. Mirė staiga, netikėtai. Sunkiai sekasi susitaikyti su skaudžia realybe...bet toks tas gyvenimas. Vaikai turi laidoti savo tėvus. Nieko amžino nėra. Mirties nesuplanuosi. Viliuosi tik vieno, kad kai ateis mano valanda iškeliauti ten, mane pasitiks mano brangūs iškeliavę anapilin žmonės...Labai labai ilgiuosi tėvelio. Gyvenimas, po bet kokių pokyčių keičiasi. keičiasi mūsų dienotvarkės, įpročiai...tada priprantam prie naujos tvarkos ir vėl kas nors nutinka. Toks gyvenimas. Branginkime kiekvieną akimirką su savo mylimais žmonėmis.
Evita 2020-09-27
Sveiki, laikykitės, žinau kaip sunku netekus mamos, nes su tokiomis panašiomis mintimis gyvenu jau puspenktų metų, o lengviau nėra, deja, negali pamiršti savų artimųjų, jie yra ir bus mūsų angelai sargai kurie mus globoja iš aukštai.
As 2020-09-28
Užjaučiu ir jus labai labai...dabar ir aš suprantu šį skausmą...jis neišgydomas...
Jolanta 2020-12-28
Greitu metu bus 3 mėn, kai netekau pačio brangiausio ir artimiausio žmogaus - mamos...pirmas savaites galvojau išprotėsiu, viduje virė daug skirtngų jausmų: gailestis, skausmas, tuštuma, savęs kaltinimas ir t.t. Tačiau supratau, kad privalau susiimti ir gyventi toliau, negalima savęs taip "ėsti". Man padėjo psichoterapija, ir didelis darbas su savimi. Skauda iki šiol, ir tikriausiai ilgai dar skaudės. Bet privalom suvokti, kad toks gyvenimas, visi vėliau ar anksčiau paliksim pasaulį. Ir svarbiausia - nevalia savęs kaltint, kad kažko nepadarei arba padarei blogai. Aš esu tikintis žmogus, man padeda tikėjimas. Žmogus kiekvienas žemeje gyvena tiek, kol atlieka iki galo savo misiją. Kai misija būna baigta, tuomet jis ir išeina. Ir NIEKAS negali įtakoti situacijos, niekas, privalom tai suvokti. Aš irgi kaltinau save, juo labiau, kad mamos situacija buvo gana specifinė ir komplikuota ( nenoriu leistis į detales). Bet vieną dieną suvokiau - negalima taip, jokiu būdu. Reikia paleist, susitaikyt, nes ir jiems, mirusiems, labai sunku matyti mus tokius, jų sielos irgi kenčia. o skaumas su laiku atlėgsta, kol nepraeini tnkamai visų gedėjimo etapų.
anna 2021-01-27
Praėjo 10 metų - kai mama iškeliavo anapus. Aš niekada jos nepamirštu: vaizdai.. vaizdai iškylantys vaizdai ir mano nuostabi darbštuolė Mama. Niekas jos nepakeis, niekas nepaguos. Linkiu stiprybės. Apkabinu.
Kristina Tumanovic 2021-11-13
Sveiki. Kaip as Jus suprantu. Mano mamyte mire birzelio 26 d. Palaidojau mamyte kaimiskose kapinese. Mano saulele uzgeso. As jauciu lygiai ta pati ka ir Jus kaltes jausma, kad palikau savo mama ligonineje. As negaliu gyventi be mamos. Ir jauciu skausma krutineje. As irgi nie kada nepamirsiu savo mamytes. Jos balso, ranku, Niekada negalesiu apkabinti savo mamos. Nepajusiu jos siltu ranku.As irgi likau viena.Isgyvenu lygiai ta pati ka ir Jus.Gedula ir sirdgela.Turejau akistata su mirtimi. Kai mama istiko infarktas. Maciau kai zmogus iseina is gyvenimo palengva. O as nieko negalejau padeti. Kiek viena akimirka buvo SVARBI. Jei tik mano mama butu operuota del nutrukusio trombo gal turetu sansa isgyventi. Bet man buvo pasakyta, kad chirurgine intervencija butu labiau pakenkiusi mamai. Bet kai zmogus mirsta nuo oro trukumo. Jokiu VML aparatai nera pajungti. Nes zmogus yra nurasytas miriop. Man buvo pasakyta jei Jusu mama isgyvens iki pirmadienio tai bus gerai. Nuo kada gydytojai tapo Dievais.? Kurie sprendzia kam mirti o kam gyventi. Kam duoti deguones kauke o kam ne? Kam operuoti zmogu jei jis nuturi sansu isgyventi. Ruoskites paciam blogiausiam. Buvo man pasakyta gydytojos. Nuosprendis priimtas buvo is anksto. Mama neturi sansu isgyventi. Zmogus neaperuojamas nutrukstant trombui beabejo mirs. Ar galime isivaizduoti ka jaucia vienisas senyvas zmogus paliktas neaiskiose patalpose laukiantys mirties. Mirstantys agonijoje be deguones.
Vida 2021-11-22
Miela Kristina, atsakau į Jūsų komentarą. Aš suprantu, ką jaučiate. Neseniai ir mano Mamytė išėjo ligoninėje viena, agonijoje ir nurašyta... Kaltės jausmas turbūt niekad manęs nepaliks, o kaip su tuo susitaikyti, nežinau... Padeda žinojimas, kad nesu viena. Ir Jūs ne viena.
|