mama 2020-09-07
Labai gerai suprantu Jūsų skausmą, kadangi aš pati jį patyriau. Aš irgi netekau dukrytės, tik ji jau buvo suaugusi, baigusi mokslus. Galėjo gyventi, bet liga pasiglemžė ją iš mūsų. Tuoj bus penki metai kaip jos neturiu, bet skausmas nepalieka manęs, mano šeimos. Kol dar nekalbi apie ją, tol gali laikytis. Jei tik prisimeni, pradedi kalbėti ir ašaros bėga per skruostus. Labai sunku. Nežinau ar bus lengviau. Tik reikia gyvent....
Kažkaip laikykitės, bendraukit su artimaisiais, draugais. Stiprybės Jums.
Monika 2020-09-08
Ačiū labai. Sunku labai atrodo niekas nesupranta kas to nepatyrė. Dar mūsų dukrytė tokia maža buvo visas gyvenimas prieš akis ir viskas baigėsi kaip iš giedro dangaus, baisi nelaimė. Labai sunku neina net kaip pasakyt. Jums irgi stiprybės. Atrodo nebebus niekada taip kaip buvo...
mama 2020-09-10
Patikėkit, niekada nebus taip kaip buvo... Atrodo, buvom laiminga šeima ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Žemė iš po kojų slydo. Toks skausmas, kad niekas nesupras to, kas to nepatyrė. Kai išgirsti kalbas, kad kažkas žuvo ar taip kažkas atsitiko - skaudu, bet kai pats patiri ant savo kailio tik tada supranti kaip tai skaudu. Jūsų mažytė buvo - angelėlis, o mūsų jau suaugusi mergina - visas gyvenimas prieš akis. Tik džiaugtis reikėjo. O kaip atsitiko... Kaip jai baisu buvo. Juk ji viską suprato, viską žinojo. Kaip jai reikėjo palikt mus visus...
Stenkitės laikytis. Aš net nežinau ką pasakyti. Gal reikia laiko, bet niekada jos nepamiršit. Ji ir bus Jūsų mažasis Angelėlis. Stiprybės Jums.
Mama netekusi dukros 2021-02-04
Deja ir aš esu čia, nes mano dukrelės nebėra. Mano mažutė taip pat užmigo, o paryčiais sustojo širdis. AŠ buvau ta, kuri bandė gaivinti, iš visų jėgų tikėjausi įpūsti gyvybės, bet atvažiavusi greitoji tik konstatavo, kad jos jau nėra... Metai kaip jos nebėra... O kai skaitau jus, matau save toj juodoj tamsoj be prošvaisčių, kai atrodo esi pragare.Ir niekada nebus šviesiau. Galiu pasakyti, kad bus. Nebebūsit tokia pati, aš tikrai nesu, gyvenimas visada liks be esmingai kitoks, bet skausmo vietą gali užimti gerieji prisiminimai, meilė, dėkingumas, kad apskritai dukrelė buvo, kad ir kaip trumpai. Žinau, kad mane iš pragaro padėjo ištraukti ir sukrėtimai, kai pamačiau kaip per akimirką galiu netekti vyro, o po savaitės ir sūnaus. Nutiko nelaimės, tik pasibaigė laimingai. Nuo tada pradėjau mokytis gyventi su skausmu, o ne paskendusi jame ir vertinti ką dar turiu, o ne tik tai, ką praradau. Tikiu, kad ir jums pavyks. O dabar tik linkiu stiprybės, išbūti sunkiausias akimirkas...
|
