Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.
Nebezinau jauciu toke pykti viskam... Kodel mano pazistamu vaikus isgyde tie patis daktarai o mano mergaites ne! Zinau kad as ne tokia man visi vaikai yra stebuklas bet kodel lenda tokios mintis kad ji mirus o kitiem padejo likau bejausme butybe siame gyvenime zinau kad jos niekas nebegrazins kad ji nebegris ir kad kiti nera kalti tik kartais noreciau kad viskas baigtusi noreciau prabusti ir matyti savo dukryte maldauju kad ji pasiimtu mane kartu su savim bet taip nenutinka ir tada ant jos pykstu kodel ji manes nepasiema. Suprantu tik tiek kad daugiau saule nebesvies taip kaip sviesdavo seniau. Yra posakis dievas duoda sielai tokius isbandimus kieks ji gali pakelti bet as nesuprantu mano sielq nebenori daugiau sito pakelti. Gyvenimas yra nesamone ir nesuprasiu jei yra dievas kodel jis taip daro kodel leidzia vaikam iseiti. Tai kodel jis neleidzia man iseiti
mama 2019-10-25 Suprantu Jus. Laikykitės. Aš irgi netekau dukrytės. Slydo žemė iš po kojų. Pykau ant viso pasaulio. Jau praėjo nemažai laiko, bet skausmas ir dabar didžiulis. Nežinau ar bus lengviau. Tik žinau, kad reikia gyvent. Stiprybės Jums.
