| |
Trumpam nurimau. Mintys įvairios. Kartais galvoju, kad džiaugtis gyvenimu man neskirta, nes vos tik stoja viskas į vietas, netenku kažko, kas yra man be galo brangu. Praradau tik gyvūnėlį. Atleiskit, skaičiau išgyvenimus netekus artimųjų, vaikiukų. Užjaučiu, bet ir manęs nesmerkit. Netekau tik katytės. Jaunos. Buvau priglaudus, prieš kelis metus atklydo, kažkas jos atsisakė. Prisijaukinau. vėliau atsivedė 3 kačiukus.Tapo mama. Rūpestinga. Auginome juos kartu. Susidraugavome. Ir už parodytą jai rūpestį, kačiukė atsidėkojo savo begaliniu dėkingumu ir meile. Nesu turėjusi tokios katytės. Turėjau jų ir anksčiau, ir prieraišių ir meilių ir mylimų, bet tokios...niekada. Ji sekiojo man iš paskos, net kai eidavau vedžioti šuniuką. Eidavo kartu ir miaukdavo, kviesdama grįžti namo. Toks jausmas, kad ne aš ja rūpinausi, bet ji manimi. Ji nešdavo namo peles, vieną po kitos. Padėdavo prie durų ir kviesdavo. Skaičiau, kad taip jos parodo meilę, dalinasi savo grobiu ir prisideda prie šeimos biudžeto. Geruolė mano. Ji išnirdavo iš bet kur, kai būdavau darže ir švelniai prisiglausdavo. Ji geriau bus glostoma, negu skanaus maistą. Ji kaip mano angelas sargas saugojo mane, tupėdavo šalia, snausdavo kur šiltnamio kamputyje ar daržo lysvėje, kad tik būti kartu. Žinoma, kartais ji išeidavo - pamedžioti. Bet ryte, vakare - ji būdavo namuose. Ji būdavo tokia atsargi, kad nežinau nei vienos katės, kuri taip išlaukdavo ir slėpdavosi nuo mašinų. Bijodavau visada dėl jos, bet tikėjausi, kad jei kas ir gali išsisaugoti, tai tik ji. Negalėjau vasarą gyvūno laikyti uždarius kambaryje. Nekaltinkit manęs. Į namus pareinu tik pamiegoti. Neturiu laiko juose poilsiui. Dieną darbas, vakare daržai, aplinka. Tiesiog taip gyvenam. Visi mano gyvūniukai lauke. Net ir vedžiojamas šuniukas, tačiau naktimis ir žiemą jie būna vadinamoj lauko vasarinėj - ne tokia jau ji ir vasarinė, visuomet ten pakuriamas pečius, taigi šilta. Taigi nekaltinkit manęs, kad neprižiūrėjau kačiukės. Man ir taip sunku. Ir laiko atgal atsukti negaliu. Tiesiog prieš dvi dienas mano kačiukė neparėjo vakare namo..., ir ryte neparėjo. Kelis kartus taip buvo... Bet ryte važiuojant į darbą už 300 m. nuo namų prie kaimynų tvoros pamačiau baltą kamuoliuką, širdis sustojo, o privažiavus atpažinau... Mano angelas sargas, mano gražuolė trispalvė katytė... Jau sušalus, tikriausiai iš vakaro kažkas partrenkė. Vis galvoju, kad ji skubėjo namo, gal ko išsigando, gal buvo pasikavojus ir laukė kol mašina pravažiuos, bet gal kaimynas suko link jos į keliuką ir ji išsigando... Ir koks skirtumas. Jos nebėra. Palaidojau susukus į baltą rankšluostį po jauna obelaite. Nors iškasus kapelį ilgai negalėjau jos į duobę įdėti. Norėjau ją matyti. Ir glostyti. Antras vakaras be jos. Ir laukia visi kiti vakarai. Po šios netekties gavoju, kad jau viskas, daugiau negaliu taip kentėti, todėl nebenoriu daugiau gyvūnų, įsileidi juos į savo širdį, o jiems išėjus toks skausmas. Patyrus esu ne vieną netektį, vienus išlydi ramiai, nes jie tik augintiniai, o tokią stiprią netektį, tokį gilų jausmą jaučiu antrą kartą. Tikrai per skaudu. Rašau, kad pasidalinti, kad skausmas aprimtų. Kad paleisti gyvūnėlio sielą. Kad susitaikyti su netektim. Po truputį, diena iš dienos ir laikas skausmą nuramins. Žinau, taip jau būna. Patyriau tai. Ir po žmogaus netekties skausmas praeina, tik tai trunka gerokai ilgiau. Bet šiandien šis išgyvenimo laiškelis ne apie praeitas netektis, bet apie mano priglaustukę, šeimos numylėtinę, murziukę (nes visa balta, trispalvė, o virš nosytės juoda dėmelė). Atleisk man, jei tau nusikaltau, jei įskaudinau. Bet, rodos, sutarėm... Bet gal gana tos širdgėlos, reikia liautis, ir abiem reikia pailsėti ir išmokti vienai be kitos gyventi. Aš čia, tu - savo rojuje. Žinau, kad tu ten, mano angele sarge. Ir niekur kitur negalėtum būti. Atleisk, jei gali ir sudie, mano drauge, mano širdele. Ilsėkis ramybėje.
Įdėjimo data: 2019-09-29 |
Rašyti komentarą
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2019-10-16
Niekada niekam nesakykite, kad praradote „tik katytę“! Mylinčiajam kalboje nėra žodžių, kuriais būtų galima tobulai perteikti, iškalbėti, ką jo širdžiai reiškia besąlygiškai atsidavęs Gyvūnėlis. Netekote galimybės žemiškomis akimis regėti savo Angelo Sargo, kuriuo Katytė Jums buvo ir, net iškeliavusi į kitas dimensijas, visada juo liks. Šio pūkuoto Kamuolėlio meilė Jums - nemirė. Kad ir ką Jūs bedarytumėt, ji visada liks su Jumis! Giliausio liūdesio akimirkomis galvokite apie tai, kad savo Katytei dovanojote visa, ką širdyje turėjote gražiausio, kad Jūsų meilė jos gyvenimą, kad ir koks trumputis jis buvo, pavertė tikru rojumi, už kurį ji liko Jums amžinai DĖKINGA. Dvasios stiprybės Jums, keliaujant šiuo kada nors pasibaigsiančio Sielvarto slėniu, o Jūsų Katytei - begalinio džiaugsmo, savo mažomis kojelėmis laigant po dangiško grožio Sodus!
|
|
|
|
