mama 2019-08-21 Labai Jus užjaučiu. Verkiu dėl Jūsų ir dėl savęs. Žinau, kaip skauda ir tuščia. Ir tas skausmas niekada nesibaigs. Tik, laikui bėgant, jis pasidaro lėtinis, mažiau aštrus. Jau daugiau nei metai, kaip neturiu dukrytės. Visą tą laiką karštligiškai ieškojau kažkokių galimybių atšaukti tą neteisybę. Planavau išeiti pas ją. Artimieji labai daug padėjo, palaikė. Ir iki šiol padeda išgyventi. Ir vaistai. Pradžioje daug vaistų, dabar -kartais. Jums dabar reikia žmogaus, kuris Jus gerai pažįsta ir gali Jumis pasirūpinti. Jūsų dukrytė visada bus šalia, taip, kaip ir mano. Noriu tuo tikėti. Laikykitės.
Jolanta 2019-08-21 As jauciu tik tustuma nesuvokiu kad jos nebera kaip taip gali buti...
mama 2019-08-22 Labai suprantu Jus. Tokį patį skausmą turiu ir aš. Greitai bus keturi metai kai dukrytė paliko mus. Kiekvieną kartą kai pagalvoju apie ją, skausmas suspaudžia širdį, tik gal ašarų kiek mažiau. Gal ir nebus lengviau. Labai reikia artimųjų palaikymo. Pradžioje reikėjo ir vaistų. Dabar - retkarčiais.
Gal ir gydytojų pagalba reikalinga? Čia turit spręst pati. Stiprybės Jums. Laikykitės.