El. paštas: info@gedintiems.lt
 

Pagrindinis

 

Artimieji

 

Mylimi gyvūnai

 

Išgyvenimai

 

Pagalba

 
   
 
 
 

Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis      
 
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Aš palaidojau sūnų tik 4 men. praėjo... Padėkit, patarkit kaip gyventi toliau... skausmas, kuris drasko man širdį, yra nebepakeliamas... suslepiu jo nuotraukas, po kiek laiko vel iškabinu ant sienų, o skausmas tik dideja. jam vos 28m ir jis nusižudė pats dėl iki šiol man nežinomų aplinkybių... izoliatoriuje... ne, jis nebuvo žmogžudys, plėšikas ar pan... jis buvo ligonis. niekada sau neatleisiu, kad nespėjau padėt. Niekada nesiskundė, buvo linksmas jaunuolis. Kaip susitaikyt nežinau... didžiulė depresija ir pasikartojantys panikos priepoliai mane lyg artina prie išprotėjimo... jau 4men. gyvenu uzdengtom užuolaidom ir užrakintom durim, nieko nenoriu matyt. Norėčiau patarimo, kaip žengti žingsnį ir gyvent toliau... nes dabar jaučiu, kad po truputį mirštu... labai suprantu mamas, netekusias savo vaikų...

Įdėjimo data: 2018-11-26


Rašyti komentarą



Kalta 2018-11-26
Labai užjaučiu. Pati panašiai gyvenu. Tik nuotraukų neslepiu. Jos visur aplink mane, su jomis kalbuosi ir miegu apsikabinus. Lankausi pas psichologą, mane supa geri, kantrūs ir supratingi žmonės, geriu raminamuosius, be migdomųjų nemiegu. Bet atitraukiau užuolaidas. Lipu per save. Einu į darbą, nors norėčiau užsidaryti su savo skausmu ir numirti. Rašau laiškus dukrai, kasdien jai sakau, kad ją labai myliu, kad ji visada buvo ir bus mano dukrytė, o aš esu jos mama ir niekas to santykio, to jausmo iš manęs neatims. Be galo jos pasiilgau ir labai noriu pas ją. Bet viskam ir visiems yra savo laikas, turbūt... Stiprybės Jums.

Mama 2018-11-27
Kažkaip laikykitės. Labai gerai suprantu Jus. Aš netekau dukrytės kai jai buvo, kai ir Jūsų sūnui - 28. Tik jai buvo liga. Kovojo stengėsi, bet liga buvo stipresnė už ją. Siaubingai sunku, nors praėjo jau trys metai. Ėjau pas gydytojus, gėriau vaistus, kuriuos paskyrė. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Turiu sūnų, vien dėl jo turiu gyventi. Aš nuotraukų neslepiu. Aš ją matau, pasikalbu su ja. Pastatau prie jos angeliuką. Ji mūsų angelėlis. Kartais sapnuose aplanko.... Dažniausiai sapnuoju mažytę. Atidenkit langus, eikit pas pažįstamus, pas gimines, kažką darykit tik nebūkit viena. Gal net nereikia kalbėt apie vaiką, nes tai tik dar sunkiau. Stenkitės kažką kitką. O jei būna labai sunku - verkit, rėkit, tik nelaikykit to skausmo savyje (taip man patarė gydytoja, kuri mane suprato). Stiprybės Jums ir visoms mamoms.

ff 2018-11-30
Pradėkite nuo mažų žingsnelių. Eikite pasivaikščioti, daug vaikčiokite, nuvarykite save nuo kojų fiziškai. Skaitykite literatūrą apie gedėjimą, susipažinkite su emocijomis, kurios yra ir kurios bus. Tik neužsibūkite šioje būklėje, negailėkite savęs.

Mama 2018-12-02
As 8 mėn. kaip palaidojau sūnų, nusižude, 27 m., skausmas toks didelis, kad nežinau kaip susigyventi su tuo skausmu. Labai jus suprantu. Linkiu stiprybės, nes ką patarti nežinau.

Vilte 2018-12-23
Mano dukrele nusizude pries septynis metus, suprantu jus be galo, verkiu del jusu ir savo skausmo, pirmus metus tik vaistu deka likau neisprotejus, jie padejo likti darbe, miegoti, valgyti. Pagrindines funkcijas atlikti, paskui meciau, kai supratau, kad negaliu tokia tipo rami buti, bet jau buvau pripratus prie dukreles nebuvimo, todel tik nakciai gerdavau, kad uzmigciau. Nedarykit nieko per prievarta, nebendraukit jei nenorit su su zmonem, bet uzsiimkit kuo nors, butinai iki visisko nuovargio. Skausmas visada liks, bet su juo galima gyventi, na salyginai, nes netikras jau tas gyvenimas. Bet ji reikia nugyventi is tikruju reikia, cia sakau as, tokia pati kaip jus, kuriai taip pat kruvinai skauda, bet mes negalim kito kelio pasirinkti, zinot kodel, o todel, kad negalim visiem likusiems pasakyti, va kokie vaikai buvo tokios ir mamos. Juk musu vaikai buvo patys geriausi, protingiausi ir mieliausi.