| | Saulytė
2015-2018
Sveiki, skaudu skaityti gyvūnėlių mirties išgyvenimus. Aš pati esu susidūrusi vaikystėje su priglaustu šuniuku, kuris nemažai išgyveno ir būtų dar gyvenęs jei ne ta nelemta erkė... Po to išgyvenimo sakiau daugiau jokių gyvūnų, nes ateina valanda kai tenka su jais atsisveikinti...Taip ramiai gyvenome, kol atėjo kitas išgyvenimas, netekome mamos ir mano dukrai močiutės(sirgo nepagydoma liga, išplito meta stazės...)toliau gyvenimas tekėjo sava vaga, namie buvo taip vieniša. Lygiai po metų su dukryte nusprendėme įsigyti jūrų kiaulytę. Prisimenu tą dieną kaip niekad, apvažiavome mieste visas kikos parduotuves. Parduotuvėse lakstė daug pukuotų mažų gyvūnėlių, bet kažkaip neskubėjau rinktis gyvūno. Pačioj paskutinėje parduotuvėje pamačiau ją, jūrų kiaulytę,visai kitokią, nei visos kitos. Ji buvo kitokia išskirtine išvaizda, kailiuku, raudonomis akytėmis, matėsi, kad buvo skriaudžiama, nes buvo baikšti. Paprašiau pardavėjos ją palaikyti, jaučiau, kad tai mano gyvūnas. O kiek buvo džiaugsmo, kai grižome namo, dukrytė labai laukė. Parlėkusi pietų namo vis rūpinausi ja. Prisimenu ji buvo labai baikšti, nedrasi,nežinau ką ji išgyveno anksčiau, kad taip mūsų bijojo,bandydavo gintis. Apsiprato ir po kurio laiko, paimta ant rankų džiaugdavosi, skleisdavo įvairius garsus, pradėdavo laižyti. Praėjus nedaug laiko pastebėjau, kad ji yra silpnesnės sveikatos, tai akytės traškanėlės, tai odos problemos. Mūsų mieste nebūdavo gero veterinaro tai veždavome į didmiestį. Nebūdavo gaila išleistų pinigų vaistams ir priežiųrai, svarbiausia sveikas gyvūnėlis. Daug patyrėme kartu su ja, ji buvo tokia švelni, paimta ant rankų mus laižydavo, o kai paguldydavau ant savęs ji miegodavo...Nemačiau nei vienos tokios meilios jūrų kiaulytės. Kasmet kiekviena karšta vasaros diena būdavo sunki netik gyvūnams ,bet ir žmonėms.Tada mažiau valgydavo, taip ir sia ypač karstą vasarą. Kol nenutiko tai, kad vakare apčiuopiau guzelį kakle. Ant rytojaus nuvežėme pas veterinarą. Pasirodo nelabai ką padėjo, tas gužas buvo pųliniai sukelti streptokoko. Kad ir juos išvalius, nebebuvo nieko galima padaryti.Po procedūros dar labiau nusilpo,liga paveikė nerviškai jai taip buvo blogai, kad ji nebežinojo kur dėtis, atsirado didelis jėgų antplūdis norėjo bet kur šokti, griūti, bėgti. Mano gyvūnėlis iškentė baisias kančias, visą naktį nemiegojau, ją slaugiau, bandžiau maitinti iš švirkšto sutrintas daržovių tyreles...Prieš rytą mirtis buvo labai sunki ir baisi. Prasidėjo traukuliai, gyvūną suparalyžavo. Ji taip ir užgeso ant mano rankų. Ji pas mus pragyveno 3 metus ir lygiai 3 mėnesius. Tuos tris metus Saulytė mums su dukra atnešė tiek džiaugsmo, po sunkios mamos mirties. Būdavo grįžti ir pasitinka gyvūnų garsai ( dar vieną jūrų kiaulytę mums atidavė, ji pas mus gyvena 1 metus ir 7 mėnesius). Po Saulytės mirties kita jūrų kiaulytė išgyvena didelį stresą. Save kaltinau, kodėl anksčiau nesikreipiau pas gera veterinare. Labai sunku praradus gyvūnėlį, sunku išgedėti, tiek man tiek mano dukrytei. Žinau, kad jokia kita jūrų kiaulytė nepakeis Saulytės. Ašaros rieda, kaip pupos...Veterinarė man pasakė, kad dažniausiai miršta gyvūnai tų žmonių, kurie labiausiai rūpinasi ir myli...Toks tas gyvenimas
Įdėjimo data: 2018-08-03 |